Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Trumpas video

Ar norėtumėte daugiau video apžvalgų? Ar įprastų tekstinių? Dešinėje galite balsuoti.

Štai video apžvalga -

 

Jei norite skaityti, čia įdedu ir tekstą:

Pradedu nuo antrosios tetralogijos dalies ne dėl to, kad ji būtų geresnė už pirmąją, bet todėl, kad ją neseniai skaičiau. Taip, pirmoji dalis ko gero įspūdingesnė, juk joje pagrindiniai personažai yra vaikai, o po to jaunuoliai, todėl pasakojimas turi savotišką nekaltumo prieskonį. Čiagi visi jau prisidirbę, ir tarytum paties Dievo baudžiami bado ir maro negandomis. Be to, Silva Rerum II padaugėja personažų ir sakyčiau, kad autorei ne visuomet vienodai sėkmingai sekasi pasakoti jų istorijas. Visgi didelių priekaištų knygai neturiu. Man ji pasirodė beveik tokia pat stipri kaip ir pirmoji.

Citatoje, kurią perskaičiau video matome vieną svarbiausių Silva Rerum personažų – Uršulę, čia ji tarytum kokia gyvatė pakeičia savo odą iš juodų gedulo rūbų į raudonus Maro Mergelės apdarus ir pradeda naują ir paskutinį savo gyvenimo etapą. Tai viena įdomiausių simbolinių akimirkų. Neturiu tikslo šioje apžvalgoje išsamiai aptarti visą knygą, mano tikslas tikrai kuklesnis – noriu pabandyti knygų apžvalgas daryti gal kiek netradiciškai, tad stengsiuosi paminėti daugiausiai tai, kas man asmeniškai pasirodė įdomiausia. Knygoje yra tikrai žiaurių scenų, kurios gali nepatikti daliai skaitytojų, tačiau knygų pagrindas išlieka tas pats ir pirmoje, ir antroje dalyje. Pažiūrėkime, juk pirmoji dalis prasideda epizodu, kai dvyniai Kazimieras ir Uršulė randa padvėsusį mylimą katiną. Taigi mirtis ir meilė rodos nuolat eina žingsnis į žingsnį, ir Uršulei apsirengus raudona vestuvių suknele, menančia jos meilę Jonui Kirdėjui, ji įkūnija žmonių baimės mirti pagimdytą Maro Mergelę. Tad nebijantiems raudonos – meilės, gyvenimo ir mirties – spalvos drąsiai rekomenduoju Silva Rerum. Beje, pirmoji dalis pasirodė 2008 - aisiais, tad bus jau dešimt metų nuo šio istorinio įvykio lietuvių literatūroje.

 

Jean Paul Mongin „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Knygutę galima perskaityti ganėtinai greitai. Ji visai miela. Aš, kaip suaugėlis, neradau kažko tokio, kas mane sužavėtų, bet vaikams, kurie susipažįsta su Sokrato personažu pirmą kartą, įspūdžiai gali būti visokiausi. Labai palaikau šią leidyklos "Jonas ir Jokūbas" filosofinių knygučių vaikams seriją. Bet tie, kas jau žino ir yra skaitę Platono dialogus, vargu ar ras čia ką nors daugiau nei faina, miela, įdomu. Ir nėra ko ieškoti, čia mano paties per dideli lūkesčiai buvo:)

Dar vienas pastebėjimas būtų tas, kad tikėjausi, kad knygutė bus daugiau apie Sokrato gyvenimą, bet pavadinimas tikrai nemeluoja - gana greitai čia viskas pradeda suktis būtent apie mirtį. Tad neišsigąskite :)

Žemaitė „Rudens vakaras“

Apsakymą rekomenduoju paskaityti tiems, kam įdomu: 1) XIX a. pabaigos Lietuvos kaimas, 2) to meto kalba, 3) požiūris į vestuves ir 4) slaptas lietuviškos spaudos platinimas.
----------------------
„Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. “ - cituoju iš šaltiniai.info

Skaityti buvo visai nenuobodu, ko šiek tiek bijojau. Labai svarbus pasirodė apsakymo pavadinimas, mat tai, kas jame vyksta - tai, kaip viena šeima leidžia laiką besišnekučiuodami vieną vakarą - gana daug lemia ir konkretus metų laikas.

Daug kalbama apie vestuves, taip, kalbos sukasi lyg ir vis apie tą patį, bet kas žavi, tai skirtingi charakteriai. O pabaiga pasirodė labai žavi savo idealistiniu požiūriu į tai, kokį svarbų vaidmenį tuo metu atliko lietuviškos spaudos platinimas lavinant tautinės, kultūrinės tapatybės jausmą.

Nepatogumai knygų mugėje

Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo, kaipgi seksis bendrauti su man kol kas nepažįstamais, galbūt labai užsiėmusiais, o galbūt šventę švenčiančiais leidyklų atstovais.......
Visą straipsnį skaitykite čia - http://www.satenai.lt/2018/03/02/nepatogumai-knygu-mugeje/

Grigorijus Kanovičius „Veidai sutemose“

Apysaką „Veidai sutemose“ rekomenduoju tiems, ką domina 1) klasikinis pasakojimo stilius, 2) istorijos apie paauglius, bandančius suprasti gyvenimą, 3) Lietuvos žydų tema, 4) socialinės neteisybės ir artimo meilės tema.

Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.

Bernard Werber „Tanatonautai“

Visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, kad skaičiau šią knygą, tačiau negaliu pasakyti, kad knyga man patiko. Nors pradžioje - taip - patiko, ir apskritai jos idėja patiko. O idėja tokia, kad tam tikru būdu susiformavusi mokslinių tyrimų grupė pradeda atlikinėti pomirtinio pasaulio tyrimus, sudarinėti to pasaulio žemėlapį. Ir tie keliautojai po anapusinį pasaulį - tanatonautai - eina vis tolyn, vis gilyn, vis daugiau atranda ir supranta. Ir ta intriga, kas gi ten bus toliau, skatino skaityti.
Na bet ko gero, viskam, kas yra gero šioje knygoje, yra atitinkamai kažkas blogo ar nuobodaus. Ir man asmeniškai, kuo toliau, tuo mažiau buvo įdomu skaityti. Labai gali būti, kad šiek tiek kaltas ir lietuviškas vertimas, bet man vis lindo į akis visokios loginės klaidos ar neaiškumai, nesusipratimai, lindo į akis, kad autorius vieniems dalykams (nuobodiems) skiria per daug dėmesio, o kitiems (įdomiems) - per mažai dėmesio. Dėl viso šito galima (ir reikia) ginčytis, bet aš galiausiai susidariau įspūdį, kad autoriui nepavyko pilnai įgyvendinti šios knygos sumanymo ir teikiamų grandiozinių galimybių.

Andrius Jakučiūnas „#Utopijos“

Grotažymė Utopijos matyt reiškia, kad šis pavadinimas yra nuoroda į kažką kitą. Galbūt į Tomo Moro „Utopiją“, galbūt į patį utopijos žanrą, kuris mūsų gyvenamuoju laikotarpiu nėra pats įtikinamiausias. O galbūt visa knyga yra nuoroda į kažką, kas netgi nėra jokia utopija, o greičiau distopija.

Kaip ten bebūtų, knyga man tikrai patiko. Tai bene pirmoji mano pažintis su autoriumi. Iki tol esu skaitęs tik jo straipsnių internete. Na tuomet gal ir nederėtų sakyti, kad pirmoji.

Kaip ten bebūtų, knyga yra apie mus, apie Lietuvą - tokią, kokia ji yra, tokią, kokią kažkas ją norėtų matyti, tokią, kokios kažkas visai nenorėtų matyti, tokią, kuri gali atsirasti tik kažkieno liguistoje arba itin lakioje vaizduotėje, tokią, kurioje mes galbūt gyvensime ateityje, tokią, kurioje mes negyvensime niekuomet.

Kaip ten bebūtų, autorius rašydamas atskleidžia tiek savo humoro jausmą, tiek talentą parinkti taiklius žodžius. Tad skaitymas tampa ne ką mažiau malonus nei įdomus yra tekstų turinys.