Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

Marcelijus Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo"

Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.

Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).

Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.

Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.

Romualdas Granauskas "Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis"

2012 metų viršelis

Viena iš priežasčių priminti apie šią knygą yra ta, jog 2015 metais pasirodė naujas šio kūrinio leidimas su nauju viršeliu. Jame matome tik pirmą pavadinimo dalį „Kai reikės nebebūti“.

Čia keliu klausimą: kuris knygos viršelis įdomesnis, geresnis?

Pirmiausia krenta į akis bendras spalvinis kontrastas – 2012 metų leidimo viršelis tamsus su ryškiai išsiskiriančiomis raudonomis raidėmis ir žemiau - baltomis, 2015 metų – šviesus, ganėtinai pilkas. Šiuo požiūriu pirmojo leidimo spalvos man daro didesnį įspūdį: kontrastingos balta, raudona ir juoda tarsi savaime atspindi antrosios pavadinimo dalies priešingybes – gyvenimą ir mirtį.

2015 metų viršelis

Abu viršeliai pakankamai šykštūs iliustracijomis. Pirmajame matome kažkieno koją su batu ant grindų, antrajame – pagrindinius knygos veikėjus – R. Granauską su savo šunimi. Nei viena, nei kita iliustracija šiuo požiūriu manęs iki galo netenkina. Koja su batu beveik susilieja su tamsa, daug geriau matomos grindys viršutinėje dalyje. Vis tik čia man norėtųsi daugiau aiškumo, nes pati apysaka pasakojama paprastai, jautriai, dėmesingai, tad nelabai suprantu, kodėl viršelis turėtų būti skendintis šešėliuose ir ką galų gale simbolizuoja ta koja ant grindų. Šiuo požiūriu 2015 metų viršelio paprastumas man patinka labiau, bet vėlgi jaučiu, kad jis galėtų būti dar geresnis, pavyzdžiui vietoje nuotraukos norėčiau matyti kieno nors pieštus R. Granauską su šunimi – kaip juos įsivaizduoja dailininkas.

Paprastai Lietuvos rašytojų sąjungos knygų viršeliai mane džiugina kur kas labiau. Čia galite peržiūrėti mano padarytą video įrašą apie R. Granausko „Kenotafą“.

Vis tik reikia pasakyti, kad šiuo atveju, svarbiausias ne viršelis, o pats knygos turinys – vyro ir šuns draugystė, puslapiuose jaučiamas rūpestis.