Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai"

Romanas Goodreads svetainėje įvertintas beveik 187 tūkst. skaitytojų. Įdomu, kad tiek 4, tiek 5 balus skyrė vienodas procentas žmonių (37% - 38%).

Kokie atsiliepimai apie ją?

Justinas Dižavičius:
Aš, kaip didele dalimi amerikietiškos, vakarietiškos kultūros produktas, galėjau pasijuokti iš savęs, galėjau pasišaipyti iš savo rožinių svajonių, tikėjimo begaliniu progresu. "Kenksmingų cheminių medžiagų verčiamas, jis išsitraukė iš po pagalvio užtaisytą 38 kalibro revolverį ir įsikišo į burną. Revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis - kiurdyti žmonių kūnus." (55 p.). Ponas Vonnegutas į skausmingą žmogiškos dvasinės kančios momentą sugeba pažvelgti pašaipiai, bet nesityčiodamas, panaikindamas bet kokį perteklinį tragizmą, kurio pilna mūsų sąmonėse. Tuo pačiu čia galime matyti žmonių progreso tikrąją prasmę ir galutinį tikslą - susinaikinimą

Knygoholikės užrašai:
Svarbiausia, kaip visada jo kūriniuose, ne rašymo stilius, o idėjos. Tik gal per daug užsiplėšė: ir narkomanija, ir rasizmas, ir aplinkos tarša, ir dar velniažinkas... Ir Amerikos visuomenės ironizavimas. Lengvai pasityčioja iš amerikiečių ir jų būdo. Lengva jam, jis gi netikras amerikietis - vokiečių kilmės.

Dina Sergijenko, Alfa.lt:
Iš tiesų čia dėmesį reikėtų kreipti ne į vėliavas, nupieštus obuolius, o į svarbiausias mintis, kurias pasako K. Vonnegutas, pats įeidamas į knygą kaip veikėjas. Nors iš tiesų jis knygoje ir vaidina patį save – žmogų-rašytoją, sugalvojusį visus veikėjus. Atidžiai skaitant ir kreipiant dėmesį ne tik į detales, kurios šiuo atveju čia yra viskas, ką daro Dveinas Huveris arba Kilgoras Trautas, jūs rasite autobiografinių rašytojo prisiminimų (pavyzdžiui, apie motinos savižudybę), daugybę priešiškų karui humanistinių minčių, užkoduotų tarsi veikėjų žodžiuose, tarsi nevykėlio rašytojo knygų puslapiuose.

Mažvydas Karalius, 15min.lt:
„Čempionų pusryčiuose“ K.Vonnegutas dar kartą parodo, kad jo stilius yra unikalus ir nenuspėjamas. Šį kartą kūrinį jis pateikia atskirais paragrafais, kuriuos sudaro nuo vieno žodžio iš kelių sakinių. Tai lyg vienos su kitomis surištos idėjos. Iš pradžių gali atrodyti, kad toks stilius gali varginti, tačiau taip nėra. Knyga lengvai „gliaudoma“.

Graham Greene "Monsinjoras Kichotas"

Manau, kad pasakoti istoriją antrą kartą galima dviem būdais: pakartojant ją ir taip siekiant
finansinės naudos iš jau žinomo pavadinimo, arba pasakoti istoriją nauju būdu. Graham
Greene daro būtent taip: Don Kichotas šįkart yra katalikų dvasininkas, jo bendražygis
Sančas - tikintis komunistiniu rojumi miestelio meras, o vietoje kuino Rosinanto paskutinius
savo metelius traukiantis Seat modelio automobilis.
Beje, yra ir ketvirtasis veikėjas, kuris lydi šią trijulę beveik visą laiką - tai vynas. Tiesa ta, kad
iš pradžių tai mane šiek tiek trikdė, juk norint visą šią kelionę galima nurašyti girtaujančių
kunigo ir komunisto kvailystėms. Rodos, du kartus romane netgi stebimasi, kad Servanteso
Don Kichotas į vyną žiūri skeptiškai dėl riterio garbės kodekso. Citata iš knygos: “Don
Kichotas dažnai apsistodavo užeigose, net keturis nuotykius turėjo smuklėje, tačiau niekur
neužsiminta, kad būtų išgėręs bent vieną stiklą” (p. 150). Bet ne, toli gražu nereikia į šį
romaną žiūrėti pernelyg rimtai. Manau, kad čia puikiai dera rimtas ir humoristinis pasakojimo
tonas.

Undinės Radzevičiūtės "Strekaza" ir "Frankburgas"

Einu į pabaigą su pirmuoju rašytojo kūrybos kelio projektu. Skaičiau Undinės Radzevičiūtės knygas nuo pirmosios. Dabar liko perskaityti naujausią jos romaną "Kraujas mėlynas".

Recenzijas apie "Strekaza" ir "Frankburgą" jau paskelbė "Šiaurės Atėnai", tad galite paskaityti jas čia http://www.satenai.lt/2017/02/24/undines-radzeviciutes-kuryba-i-nustebink-skaitytoja/

Nuogirdos apie rašytoją tai viena, tačiau kai pats perskaitai, susidarai savo nuomonę. Manoji tokia: Undinė Radzevičiūtė ne tik turi unikalų vardą, bet ir rašytojos talentą. Kiekviena jos knyga unikali ir gerai parašyta. Visgi "Frankburgas" man nepasirodė itin vykęs romanas. Manau, kad ištikimi gerbėjai su malonumu perskaitys ir jį, tačiau nerekomenduočiau pradėti pažintį su rašytoja nuo šios knygos, nebent ieškote kai ko originalaus ir keisto. Man pasirodė, kad rašytojai ši knyga buvo jėgų išbandymas, idėjos įgyvendinimas, bet ne daugiau. "Strekaza", mano nuomone, visa galva geresnis kūrinys. Drąsus, kiek stačiokiškas, iki galo neaiškus, tačiau gerąja prasme: paliekantis skaitytoją spėlioti ir spekuliuoti, kas išties čia nutiko.