Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Štai taip aš įsivaizduoju visą šitą romaną, kaip atrodo jo nuotrauka - paskendusi šviesoje ir tamsybėse, su kampeliu buities. Visko čia yra. Eklektinis romanas. Ne kiekvienam.

Nežinau, nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo to, kad knyga man atrodo radioaktyvi, t.y. ją skaityti žalinga sveikam protui. Tačiau kuo daugiau gyvenu, tuo atrodo, kad sveikas protas ir racionalumas toli gražu nėra didžiausias žmogaus turtas. Be abejo, tai didelis turtas, bet ne didžiausias. O kas svarbiau? Svarbiau man atrodo gyvybė, tikėjimas...  Ir tai sakau ne vien, kaip katalikas, bet ir kaip psichologas. Tikėjimas daug duoda žmogaus psichinei sveikatai. Nebūtinai religinis tikėjimas, bet svarbu tikėti, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau už tave patį. Tada ir sveikas protas funkcionuoja geriau.

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ yra gyvybinga knyga. Ir ta gyvybė lipa per kraštus. Ji sunkiai kontroliuojama; bet manau, kad autoriui tą padaryti (kontroliuoti) sekėsi visai neblogai.

Manau, kad čia rašytojas atsiskleidžia ir kaip vaikas, ir kaip paauglys, ir kaip suaugėlis. Kaip vaikas – kurdamas absurdiškas, nelogiškas scenas: iš balos išlindo slibinas, iš slibino padarė dievą, muziejininkas tapo vilkolakiu, vardai atrodo parinkti visai atsitiktinai (kažkur girdėjau, man patiko, tai pavadinsiu taip), susišaudymas prie policijos, susikūrė burtininkų klubas. Kaip paauglys – alkoholis liejasi laisvai, seksualinės detalės, ypatingų, išrinktųjų žmonių mitas, konspiracijų, sąmokslo teorijos. Kaip suaugėlis – mitologijos, religijų, Lietuvos istorijos išmanymas, ironiškas žvilgsnis į Lietuvos situaciją.

Knyga, man rodos, apie tai, kad kūrimas ir naikinimas (mirtis) kartais neatsiejami ir esti vienas kitame taip kaip ir trys keturiose. O kaip kitaip atskleisti šią idėją, jei ne suveliant sveiką protą?..

Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“

Šį rinkinį skaičiau šiais 2017 metais, birželio mėnesį. Taip ir neaprašiau jo, tačiau vis vien šiame savo knygoraštyje norisi paminėti tris keturis tekstus, kurie ko gero verti didesnio dėmesio. Pats pirmas tekstas - apysaka „Vidurdienį, Lidijos laiku“ gerai atspindi L. S. Černiauskaitės kūrybą - mistinės detalės, dėmesio centre - romantiniai santykiai, jausmai. Taip pat ganėtinai įspūdinga antroji apysaka „Obuolys Kipreliui“ žavi rašytojos fantazija, neįprastas pasakojimo "kampas". Galiausiai paskutinis tekstas - pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“ - apie stebuklingų gydymo galių turinčią mergaitę.
Kita pjesė „Artumo jausmas“ parašyta taip pat gerai, tačiau man paliko mažesnį įspūdį.
Taip pat rinkinyje trys novelės: „Violončelė“, „Kaip daromi vaikai“, „Įvykis“.

Rinkinys vertas dėmesio, ko gero šiek tiek brandesnis nei „Liučė čiuožia“. Sunku pasakyti, kuris patiko labiau.

Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“

Štai ir įvyko mano pirmoji pažintis su Povilu Šklėriumi, ne kur nors „Solstafir“ koncerte, o man paėmus į rankas jo romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“. Kūrinys autentiškas, paremtas autoriaus patirtimi santykiuose su merginomis. Kol kas neskaičiau kitų recenzijų apie šį kūrinį, taigi mano nuomonė nebus įtakota kitų žmonių nuomonės.

Iš esmės imant knygą į rankas mano lūkesčiai nebuvo dideli. Tikėjausi, kad knyga bus gana paviršutiniška, bet smagi, galima sakyti, lengvas skaitalas. Taip sakau, nes nesu nei romantinių, nei humoristinių knygų mėgėjas. Tad man lengviau įtikti rašant rimtai. O dabar pirmas dalykas, ką noriu pasakyti: knyga pranoko mano lūkesčius. Pasirodė kur kas įdomesnė, įžvalgesnė ir geriau parašyta, nei tikėjausi. Padėka autoriui, kad pavyko nustebinti.

Antras dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį: siužete autorius sėkmingai derina romantinę liniją su vienišiaus linija. Nors pasakotojas Povilas toli gražu nėra vienišius, tačiau jis yra juo tuo metu, kai pasakoja skaitytojui savo istoriją. O pasakoja jis apie savo draugus, apie merginas, su kuriomis draugavo, su kuriomis bendravo, su kuriomis turėjo kažkokį santykį. Žodžiu, tų merginų visai daug. Ir apskritai personažų gana daug, jie dauguma trumpai pristatomi. Šie pristatymai dažniausiai turi savyje kažką komiško, bet galiausiai aš manau, kad jų yra per daug. Nėra jie (pristatymai) nei tokie juokingi, nei tokie svarbūs. Daug personažų vardų, jie tiesiog užsimiršta, nes dauguma jų nevaidina jokio svarbaus vaidmens šioje knygoje. Todėl man atrodo taip: arba reikėjo tuos pristatymus dar labiau išplėsti, padaryti komiškesnius, arba dalies jų atsisakyti, palikti tik svarbiausius. Kartu galbūt atsisakyti ir kai kurių personažų. Po šios kritikos, grįžtu prie to, ką noriu pasakyti: viskas prasideda nuo tos vienišiaus linijos: Povilas susimąstęs stebi kitą porelę, kalba apie tai, kad bijo nuostabių moterų ir pan. Toliau pasakoja apie įvairius santykius, apie savo emocijas, kaip jis dabar jaučiasi. Tačiau pamažau pamažu vis daugiau dėmesio imama skirti vienai merginai, vardu Liucija. Ir ji vis labiau ima reikštis Povilo pasakojime. Vis daugiau, vis daugiau, kol galiausiai nieko daugiau ir nematyti. Nes „visur ta šviesa“, kuri apakina mūsų pasakotoją, ir apie nieką daugiau jis ir negali mums papasakoti 😊 Štai taip sakyčiau laiku ir vietoje knyga ir baigiasi. Mes, skaitytojai, vis geriau ir geriau matome, kaip mūsų pasakotojas įsimyli. Ir vis labiau, ir labiau pamiršta mus, skaitytojus, nes jau nebežino, į ką kreiptis, į mus, ar į Ją.

Taigi trečias dalykas: Įdomūs formos sprendimai. Tiek knygos pradžioje, tiek pabaigoje Povilas tiesiogiai kreipiasi į mus. Vėliau mane kiek sutrikdė tai, kad jis kreipiasi į kažką kitą. Bet kaip ką tik minėjau, tai Ji vis labiau užvaldo mūsų pasakotojo mintis, tad natūralu, kad jis ima pasakoti dalykus jai. Kitas sprendimas – sapnai – pasakotojas sapnuoja be skyrybos ženklų. Ir puiku! Kam sapnuose jie ir reikalingi? Tik jau kam tada dar reikia beveik kiekvieną sapną pradėti žodžiais „Sapnuoju, kad...“?.. Skaitytojas pats puikiai supras, kad čia sapnas ir be to. Tai šitas truputį suerzino. Bet šiaip, puikus sprendimas, sakau ir kaip psichologas, sapnai juk chaotiški, visi juos turėtų pasakoti bent jau be skyrybos ženklų.

Ketvirtas dalykas – vis tik labiausiai tai knyga apie patį pasakotoją. Povilas iš esmės pasakoja ne savo meilės istoriją, ne apie savo draugus, ne apie darbą, o apie save. Tai daug ką paaiškina. Iš dalies, jam tiesiog norisi išsikalbėti. Kaip jau sakiau, knygos pradžioje jis vienišius, jam kartais norisi staugti kaip vilkui (pažįstu šį jausmą). Taigi natūralu, jis ieško, kas jį gali išklausyti. O tai mes, skaitytojai ir skaitytojos. Tad koks tas Povilas? Humoro jausmas. Check. Muzikinį skonis. Check. Ir dar yra romantikas. Bet nėra viskas taip gražu. Kartais jis ir abejingas, kartais gali ir nederamai pasielgti. Negaliu sakyti, kad tai kažkuo labai unikali asmenybė. Ne, šiuo atveju daugiau žavi tai, kad jis panašus į daugelį, tik geriau nei daugelis moka apie save papasakoti. Apie tokius niekas knygų nerašo, todėl, prašau, jei nori pats apie save parašyk. Jis ir parašė.

Ir ačiū jam už tai, kad parašė ne bet kaip, o dar ir visai gerai. Įvertinimas – trys keturiose iš penkių!