Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

Howard P. Lovecraft „Dagonas“

Novelę „Dagonas“ visai neseniai išspausdino „Literatūra ir menas“, ją rasite čia: http://literaturairmenas.lt/2017-10-27-nr-3635/4276-vertimai/6518-howard-p-lovecraft-dagonas


Joje pasakojama apie veikėjo patirtą nuotykį-siaubą, kuomet nepaaiškinamu būdu iš mūsų pasaulio erdvės jis persikelia į alternatyvaus-kito pasaulio erdvę, dvelkiančią neaprėpiamumu, didybe.. ir pūvančios žuvies tvaiku. Svarbiausia čia atmosfera. Tamsi, slegianti, rodos, pulsuojanti archaiškumu ir mitu. Paties Dagono - dievo, pabaisos - pasirodymas kiek netikėtai trumpas, tačiau tikslus it adatos dūris.

Mėgstantiems tamsias, subtilias siaubo, ar šiuo atveju „kosminio siaubo“ istorijas - tai puiki dovana iš vertėjo Mariaus Buroko, ruošiančio leidybai visą Howardo P. Lovecrafto knygą. Savu laiku esu skaitęs daug Edgaro Allano Poe kūrybos, tad nenusivyliau, „Dagonas“ sugrąžino mane į tuos laikus. O kartu tai juk jau nauji laikai, pažintis su dar neskaitytu rašytoju. Jeigu Poe labiau domino žmogaus psichikos, grimzdimo į beprotybę šio pasaulio ribose tyrinėjimai, tai Lovecraftas panašu labiau linkęs vaizduoti žmogaus susidūrimus su kitais pasauliais, nepažįstamomis būtybėmis.

Mary Shelley „Frankenšteinas“

Pirmiausiai rekomenduoju Eglės Kačkutės tekstą „Šiaurės Atėnuose“ "Metai be vasaros – vasara su „Frankenšteinu“ . Jame rašoma ir apie šio kūrinio atsiradimo istoriją: "Kadangi Shelley namelyje buvo ankšta ir drėgna, kompanija rinkdavosi erdvioje Diodati viloje, kur, žinoma, daug skaitė, rašė ir kalbėjosi. Itin svarbiu diskusijų objektu tą vasarą tapo iš vokiečių į prancūzų kalbą išverstas apsakymų apie vaiduoklius rinkinys „Fantasmagoriana“. Jo įkvėpti jaunuoliai surengė siaubo pasakojimų konkursą, jį laimėjo Mary sukurta istorija „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – pirmoji šiuolaikinės mokslinės fantastikos knyga."

Skaičiau „Frankenšteiną“ šių metų sausio mėnesį, tad jau šiek tiek primiršau. Bet vis vien noriu įtraukti įrašą į šį tinklaraštį. Manau, kad kūrinys išlaikė laiko išbandymą ir tebėra aktualus savo idėjomis, temomis, kurios daugiausiai sukasi apie neapgalvotos žmogaus mokslinės veiklos padarinius, žmogaus aklumą, kuomet pasiduoda emocijoms, sunkumus pasirinkti tarp asmeninių tikslų ir šeimos. Pagrindinis veikėjas Viktoras Frankenšteinas yra gabus, protingas jaunuolis, aistringai atsidavęs mokslui, ir dėka savo atsidavimo įminęs gyvybės paslaptį, tačiau vėliau dėl to pasigailėjęs. Jis sukuria žmogų-pabaisą, jaučiančią ir trokštančią bendravimo, tačiau žmonės jos bijo ir atstumia, todėl galiausiai pabaisa užsidega neapykanta visiems, o labiausiai savo kūrėjui.

Pirmieji du knygos trečdaliai mane įtraukė savo gyvybingumu ir aistringu pasakojimu. Tačiau pabaigoje intriga kažkaip išsisėmė ir skaitymas prailgo. Kaip bebūtų, knyga man labai patiko, ir džiaugiuosi, kad dabar geriau suprantu, kodėl ji įkvėpė tiek daug kitų kūrėjų.

John Ajvide Lindqvist, Įsileisk mane

Jonas Aivida Lindkvistas 2004 metais gudriai parašė savo pirmąjį romaną "Lat den ratte komma in", Lietuvoje ši knyga turi pavadinimą "Įsileisk mane" ir du viršelius: viename ant veido matome riedančią ašarą, kitame bėgantį kraują. Pasaulyje egzistuoja du filmai, vienas sukurtas Švedijoje, kitas - JAV. Jie turi skirtingus pavadinimus: amerikietiškasis neverčia sukti galvos, ką reiškia "right one", kam tie simboliai, kam tos mįslės, jeigu galima paprasčiau - įsileisk mane, štai ir viskas. Lietuviai nusižiūrėjo nuo amerikiečių, kaip visada. O dar sako, kad kada nors taikysime čia švediškąjį modelį.

Knygoje nėra aktorių, bet ką padarysi, vis vien Eli
vietoje įsivaizdavau švedę Liną. Ji tame vaidmenyje tinka kaip trys - keturiose.

O dabar apie ką gi ši knyga? O gi apie Oskarą ir Eli - dvylikametį ir paslaptingą belytę būtybę, pasirinkusią gyventi mintant žmonių krauju. Ji ne kartą sau kėlė liūdnai pagarsėjusio Danijos princo užpatentuotą klausimą "Būti ar nebūti?", be to skaitė apie Romeo ir Džuljetą, nors panašu, kad buvo už juos abu protingesnė, nes Oskarui iškart pasakė, kad šis neįsisvajotų apie meiles, nors ji ir primena mergaitę, ne viskas taip jau gražu, kaip atrodo. Na Oskaras irgi nebuvo iš kvailųjų, nes nė nemanė jos įsimylėti, kol ši nepradės laikytis elementarių higienos reikalavimų.

O šiaip, tai kokio tik velnio šitoje knygoje nėra, čia ir pedofilas tykiai laukia savo progos, čia paauglys apsvaigęs nuo klijų, čia, ir alkoholikai, ir beformė pabaisa, čia žiū bjaurūs klasiokai vos nenužudo Oskaro... Ech, iš peties Jonas Aivida užsimojo. N-18.