Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Štai taip aš įsivaizduoju visą šitą romaną, kaip atrodo jo nuotrauka - paskendusi šviesoje ir tamsybėse, su kampeliu buities. Visko čia yra. Eklektinis romanas. Ne kiekvienam.

Nežinau, nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo to, kad knyga man atrodo radioaktyvi, t.y. ją skaityti žalinga sveikam protui. Tačiau kuo daugiau gyvenu, tuo atrodo, kad sveikas protas ir racionalumas toli gražu nėra didžiausias žmogaus turtas. Be abejo, tai didelis turtas, bet ne didžiausias. O kas svarbiau? Svarbiau man atrodo gyvybė, tikėjimas...  Ir tai sakau ne vien, kaip katalikas, bet ir kaip psichologas. Tikėjimas daug duoda žmogaus psichinei sveikatai. Nebūtinai religinis tikėjimas, bet svarbu tikėti, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau už tave patį. Tada ir sveikas protas funkcionuoja geriau.

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ yra gyvybinga knyga. Ir ta gyvybė lipa per kraštus. Ji sunkiai kontroliuojama; bet manau, kad autoriui tą padaryti (kontroliuoti) sekėsi visai neblogai.

Manau, kad čia rašytojas atsiskleidžia ir kaip vaikas, ir kaip paauglys, ir kaip suaugėlis. Kaip vaikas – kurdamas absurdiškas, nelogiškas scenas: iš balos išlindo slibinas, iš slibino padarė dievą, muziejininkas tapo vilkolakiu, vardai atrodo parinkti visai atsitiktinai (kažkur girdėjau, man patiko, tai pavadinsiu taip), susišaudymas prie policijos, susikūrė burtininkų klubas. Kaip paauglys – alkoholis liejasi laisvai, seksualinės detalės, ypatingų, išrinktųjų žmonių mitas, konspiracijų, sąmokslo teorijos. Kaip suaugėlis – mitologijos, religijų, Lietuvos istorijos išmanymas, ironiškas žvilgsnis į Lietuvos situaciją.

Knyga, man rodos, apie tai, kad kūrimas ir naikinimas (mirtis) kartais neatsiejami ir esti vienas kitame taip kaip ir trys keturiose. O kaip kitaip atskleisti šią idėją, jei ne suveliant sveiką protą?..