Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.
Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.
"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą