Ko-ra-lai-na
Mergaitė, kuri nuėjo į Kitą pasaulį ir sugrįžo atgal. Ne tik sugrįžo, bet ir išgelbėjo savo tėvus ir keletą kitų vaikų. Man tai viena iš didžiausią įspūdį palikusių pasakų. Šalia "Hobito". Paprasta ir kerinti, pamokanti ir įtraukianti. Baisi ir stebuklinga. Rodos, siekianti gilią senovę ir dabartį. Paslaptinga. Tradicinė ir šiuolaikiška.
Viena simbolika - raktas. Kasdienis mūsų rankose ir kišenėse randamas daikčiukas. Vieniems atrakinantis, kitiems užrakinantis. Saugantis ir įkalinantis. Raktą kažkada nešiojausi su virvute ant kaklo, dabar kuprinėje, kišenėje. Dabar turiu jų daug. Kažkada turėjau vieną vienintelį.
Kita simbolika - vardas. Mama ir kita mama, Koralaina ir Kerolaina. O katinas? - " Katinai neturi vardų <...> Vardus turite jūs, žmonės. Nes nežinote, kas jūs esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums vardų nereikia." (41 psl.)
Trečia simbolika - saga. Toks apvalus daikčiukas. Rodos, nei kiek nepaslaptingas ir nesimboliškas. Gal todėl toks baisus, kai pavaduoja akis.
Juk tikrasis ir ketvirtasis simbolis yra akis. Matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį aš, tu ar jie norime sukurti. Todėl svarbiausia sąlyga norint patenkinti visus savo poreikius - užsisiųti akis sagomis ir nieko nematyti. Tik tai, kas esi tu pats. tamsa. niekas.
Rodomi pranešimai su žymėmis 2002. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis 2002. Rodyti visus pranešimus
2019 m. vasario 24 d., sekmadienis
2018 m. vasario 26 d., pirmadienis
Grigorijus Kanovičius „Veidai sutemose“
Apysaką „Veidai sutemose“ rekomenduoju tiems, ką domina 1) klasikinis pasakojimo stilius, 2) istorijos apie paauglius, bandančius suprasti gyvenimą, 3) Lietuvos žydų tema, 4) socialinės neteisybės ir artimo meilės tema.
Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.
Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.
2016 m. kovo 21 d., pirmadienis
Jo Nesbø "Nemezidė"
Galbūt jau pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbios ne vien knygos, bet ir jų turinys.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.
Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.
Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.
Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.
Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.
Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.
Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę", suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.
Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.
Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.
Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.
Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.
Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.
Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę", suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)