Jo Nesbo Sniego senis

Ne, tai nėra aukščiausiu balu Goodreads svetainėje įvertintas Jo Nesbo romanas. Beveik. Dažniausias skaitytojų skiriamas balas - 4 (43%), vidurkis 4,04. Ir visgi daug kas mano, kad jis geriausias, pvz., Knygų dama sako:
Be ilgesnių ditirambų – geriausias Nesbo kūrinys. O ypač man, mėgstančiai siaubo žanrą – „Sniego senis“ buvo tikras saldainiukas. Siaubo, įtampos, nenuspėjamų dalykų – čia nors vežimu vežk. Vietomis skaitydama taip įsijausdavau ir įsitempdavau, jog šokčiodavau nuo menkiausio garselio aplink. 

Aš pats jį įvertinau 3 balais iš 5, tai reiškia, kad romanas man patiko, gal ir labai patiko, tačiau... O bet tačiau pabaiga kiek sugadino įspūdį, būtent su tuo dideliu sniego seniu, kas skaitė, tas žino. Ne, man visa ta scena buvo neįtikinanti, per daug nerealistinė, pernelyg viskas čia gražiai susiklostė. Jei taip būtų padaryta realiame gyvenime, viskas būtų baigęsi kur kas greičiau ir bjauriau.

Šiaip ar taip, knygą tikrai galima rekomenduoti, puikus trileris. 

O Knygų lentyna sako:
Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

Jo Nesbo ,,Kraujas ant sniego"

,,Snaigės tarsi medvilnės pūkai šoko gatvės žibinto šviesoje" (p. 5)

,,Kraujas ant sniego" - kiek neįprasta kriminalinė literatūra. Čia gana didelę dalį užima ne veiksmas, o pagrindinio herojaus - samdomo žudiko Ulavo vidinis pasaulis. Tiesa, pabaigoje rasime ir ganėtinai efektyvią susišaudymo sceną.

Panašu, kad Jo Nesbo su šia knyga nusprendė surizikuoti ir rašyti taip, kaip jam norisi. Nors greičiausiai jis taip darė visada. Keistas rašytojas, mėgsta kraštutinumus - rašo vaikų literatūrą ir kriminalinius romanus. Be to, dauguma jo romanų stori, o šįkart labai plona, trumpa knygutė.

Rašytojui jau pavyko sukurti naują kriminalinės literatūros kultinį personažą - Harį Hūlę. Galbūt ir čia jis pabandė padaryti kai ką panašaus su Ulavu, nes jis nestandartinis žudikas, nors ir neišsilavinęs, bet turi poetišką ir naivią prigimtį. Su tuo buvo sunku apsiprasti, nes atrodo, šis vyras kupinas prieštaravimų. O kaip tokiai trumpai knygutei, to turbūt buvo per daug.

Nieko stebuklingo imant šią knygą tikėtis neverta, bet jei mėgstate kriminalinę literatūrą, tai gali būti visai neblogas pasirinkimas skaitymo paįvairinimui.

Jo Nesbø "Nemezidė"

Galbūt jau pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbios ne vien knygos, bet ir jų turinys.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.

Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir  Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.

Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.

Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.

Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.

Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.

Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.

Kaip sukurti įdomų personažą? Hario Poterio ir Hario Hūlės atvejai

Iki šiol beveik neskaičiau knygų serijų, tačiau taip jau susiklostė, jog baigęs J.K. Rowling Hario Poterio paskutinę knygą nusprendžiau nusileisti savo smalsumui ir pradėjau skaityti Jo Nesbo Hario Hūlės detektyvus.

Ir tik visai neseniai pastebėjau, kad jų vardai sutampa.

Hario vardas pasirodo kilo iš Senovės Graikų kalbos (χάρις) ir reiškia malonę.

Čia noriu atkreipti dėmesį į šių personažų panašumą ir ką tai gali padėti atsakyti į klausimą - kaip sukurti įdomus personažą? Žinoma, išoriškai jie pakankamia skirtingi - Poteris paauglys, o Hūlei apie 50 metų, Hūlė alkoholikas, o Poteris jokiomis ligomis neserga.

1. Pirmiausiai reikia objektyvių priežasčių, kodėl tas personažas turėtų išsiskirti iš aplinkinių, kažko kas lengvai identifikuojama ir dažnai krenta į akis, tačiau tuo pačiu tas ženklas turi tam tikrą istoriją. Tai Poterio randas ant kaktos žymintis jam ir jo šeimai tragišką susitikimą su Voldemortu. Hūlė - alkoholikas ir tai irgi nemažai kalba apie jo praeitį (alkoholizmu sergantys žmonės dažnai neturi stabilių artimų santykių): mama mirė jo jaunystėje, su tėvu niekada artimai nebendravo. 
2. Antra, personažo asmenybė. Abu Hariai yra kovotojai, kurie gana užsispyrę, neretai linkę pasikarščiuoti ir dėl to patekti į sudėtingas situacijas, konfliktus su didesnę valdžią ar galią turinčiais žmonėmis. 
3. Trečia, personažas turi globėją. Abu Hariai turi įtakingą žmogų, kuris jais pasitiki ir padeda išvengti kai kurių pasekmių, pasiekia susitarimą su kitais valdžią turinčiais asmenimis. Tokiu būdu Poterio neišmetė iš mokyklos, o Hūlės - iš darbo. Štai Jums ir malonė, apie kurią kalbėjau pradžioje. Iš pirmo žvilgsnio tai, kad abu personažai yra globojami, gali pasirodyti kaip jų silpnybė, tačiau taip nėra. Kaip minėjau, abu yra kovotojai ir siekia savo tikslų, kurie ne visada priimtini kitiems žmonėms.

Noriu pateikti krikščionišką malonės sampratą iš bernardinai.lt straipsnio "Dievo malonė, o ne įstatymas": "Dievo malonė yra Jo suvereniai rodomas palankumas, ir būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė." Mūsų kultūra yra krikščioniška, todėl galbūt mūsų pasąmonėje yra įsišaknijusi ši malonės samprata ir ji mums yra patraukli, todėl ir mėgti personažus, kuriems rodoma malonė, mums patinka.

Silpnybės ir trūkumai virsta mūsų stiprybėmis ir privalumais, kaip trys keturiose.