Andrius Jakučiūnas „#Utopijos“

Grotažymė Utopijos matyt reiškia, kad šis pavadinimas yra nuoroda į kažką kitą. Galbūt į Tomo Moro „Utopiją“, galbūt į patį utopijos žanrą, kuris mūsų gyvenamuoju laikotarpiu nėra pats įtikinamiausias. O galbūt visa knyga yra nuoroda į kažką, kas netgi nėra jokia utopija, o greičiau distopija.

Kaip ten bebūtų, knyga man tikrai patiko. Tai bene pirmoji mano pažintis su autoriumi. Iki tol esu skaitęs tik jo straipsnių internete. Na tuomet gal ir nederėtų sakyti, kad pirmoji.

Kaip ten bebūtų, knyga yra apie mus, apie Lietuvą - tokią, kokia ji yra, tokią, kokią kažkas ją norėtų matyti, tokią, kokios kažkas visai nenorėtų matyti, tokią, kuri gali atsirasti tik kažkieno liguistoje arba itin lakioje vaizduotėje, tokią, kurioje mes galbūt gyvensime ateityje, tokią, kurioje mes negyvensime niekuomet.

Kaip ten bebūtų, autorius rašydamas atskleidžia tiek savo humoro jausmą, tiek talentą parinkti taiklius žodžius. Tad skaitymas tampa ne ką mažiau malonus nei įdomus yra tekstų turinys.

Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Trečias „Trys keturiose“ sezonas. Pirma serija.

Ką gi, pats laikas pradėti trečius šio tinklaraščio, galinčio pasigirti rekordiškai žemu sekėjų skaičiumi, metus.

Povilas Šklėrius, priešingai, gali pasigirti ne tik dideliu sekėjų skaičiumi, bet ir tuo, kad pradėjo rašyti trečią knygą. O čia aš apie antrąjį jo romaną „Mano tėvas, mano sūnus“.

Romanas išpildytas vidutiniškai. Jame ne vienas mąstyti ir jausti verčiantis epizodas, ne du nuobodūs epizodai, ir ne trys prasti epizodai.

Žiūrėkit, romaną tikrai rekomenduoju, jei patiko pirmasis Povilo Šklėriaus romanas, autorius rašo lengvai ir nepasakysi, kad paviršutiniškai. Daugiausiai rašo apie tai, ką išmano. Šiame romane daug dėmesio skiriama ne tik pasakotojo santykiams su merginomis, bet ir šeimos reikalams - koks netikęs pasirodo buvo pasakotojo Tomo tėvas, ir kokia „vidutiniška“ buvo jo mama. Pirma pusė knygos padarė didesnį įspūdį, antra - mažesnį. Neaišku, kam, antroje dalyje, pradėta pasakoti trečiu asmeniu, pabaigoje - kažkaip nelabai derantis prie pasakotojo asmenybės prasidėjo merginos sekimo trileris.

Skaitysiu Šklėrių ir toliau. Tikiu, kad jis pasitemps ir dar parašys savo geriausią knygą ateityje.

Viktorija Ašmankevičiūtė - Tamsos piemuo

Parašyti tokios apimties romaną yra nemenkas darbas. Trys šimtai penkiasdešimt puslapių. Pats esu ne kartą bandęs. Pradėdavau ir sustodavau. Todėl manau, kad autorė tikrai susigyveno su sukurtu pasauliu ir jo gyventojais. Pajuto jiems simpatiją. Netgi sukūrė iliustracijas.

Visgi tai viena tų knygų, kurios skaityti nebaigiau. Perskaičiau 100 puslapių, kurių man užteko, kad susidaryčiau pakankamą vaizdą apie knygą.

Beje, tos iliustracijos mane ir suviliojo. O knyga nuvylė. Deja, kad ir koks gali pasirodyti įdomus sumanymas ar planas, tam, kad jį įgyvendintum tau reikia tam tikrų gebėjimų ar talento. Manau, kad Viktorijai Ašmankevičiūtei to ir stinga. Pasakojimas ir veikėjų dialogai skurdūs. Mitologinės ar religinės pasakojimo detalės paviršutiniškos. Sukurtas pasaulis vis tik rodo lakią autorės vaizduotę ir tai priskirčiau prie jos ir jos kūrinio stipresniųjų pusių.

Kaip rašoma knygos viršelyje, autorė žavisi tokiais tamsiais fantastiniais pasakojimais ir tai paskatino sukurti kažką panašaus. Tačiau skaitant knygą vis apimdavo jausmas, kad tos pastangos kurti tamsią atmosferą nedera su pačiais personažais. Jie mandagūs ir kalba visai padoriai, netgi nuobodžiai. Kaip sakė vienas personažas: "Net blogiausias velnias turi garbės ir moralės kodeksą" (p. 96). Tikrai? Negaliu patikėti. Ne, patikslinsiu, ką turiu omenyje. Puikiai suprantu tuos personažus, kurie priklauso mafijai ar yra pavieniai nusikaltėliai, kurie suderina savo pasaulėvaizdyje daromus nusikaltimus ir tam tikras moralės normas. Išlaiko tam tikras ribas, kurių neleidžia sau peržengti. Tačiau velnias - piktoji dvasia, mirties tarnas - ne, tai nėra tas pats, kaip Vito Korleonė iš "Krikštatėvio".

Nesakau, kad knyga nieko verta, jei ji Jus sudomino, puiku, kodėl gi ne. Man ji pasirodė nuobodi, o aš sau pagalvojau, kad tikrai neverta skirti daug laiko knygai, kuri jau nuo pat pradžių nuvilia.

Undinės Radzevičiūtės kraujas mėlynas

Ką gi, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Ir ką aš manau apie naujausią jos romaną ,,Kraujas mėlynas"? Ogi manau, kad tai tikrai geras romanas. Taip, istoriniai romanai dabar ant bangos, tiesą sakant, ir pati Undinė ant bangos, bet esmė tame, kad knyga parašyta labai gerai: pirma - su humoru, antra - atliktas darbas - tyrinėta Livonijos ordino veikla, trečia - intrigos, intrigos, intrigos, t.y. nepamirštama, kad skaityti turi būti tiesiog įdomu. Nesu šios rašytojos ar istorinių romanų fanas, taigi rekomenduoju šią knygą tikrai ne iš aklos meilės, bet stengiuosi būti objektyvus. Manau, kad tai viena geriausių jos knygų, nuo kurios tikrai galima pradėti pažintį su šia rašytoja, jei kartais dar nesate skaitę jos kūrybos.

Turiu ir šiokių tokių nusiskundimų. Perskaičius visas knygas aiškiai matyti rašytojos polinkis kartoti ilgus personažų vardus, ypač "Žuvyse ir drakonuose" ir čia "Kraujyje mėlyname". Būtent šiame romane tai mane erzino, anksčiau gal dar bandžiau tai pateisinti, o gal ir visai tiko prie bendro stiliaus. Čia manau tai jau nebetinka, ilgiausi vardai ir pavardės kiek apsunkina skaitymą, atrodo pretenzingai.
Kitas nusiskundimas - kad šiame romane beveik neskiriama dėmesio moterų vaidmeniui visose tose politinėse intrigose. Tai labai ,,vyriška" knyga. Nemanau, kad tai labai vykęs rašytojos sprendimas, nes ir pačioje knygoje lyg ir užsimenama, kad moterys gali daryti nemažą įtaką tam, kas vyksta. Manau, kad romanas galėjo būti visavertiškesnis.

Čia galite rasti pilną mano nuomonę apie šį ir ankstesnį rašytojos romaną 180:
http://www.satenai.lt/2017/05/19/undines-radzeviciutes-kuryba-iii-parduoti-knyga/