Bernard Werber „Tanatonautai“

Visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, kad skaičiau šią knygą, tačiau negaliu pasakyti, kad knyga man patiko. Nors pradžioje - taip - patiko, ir apskritai jos idėja patiko. O idėja tokia, kad tam tikru būdu susiformavusi mokslinių tyrimų grupė pradeda atlikinėti pomirtinio pasaulio tyrimus, sudarinėti to pasaulio žemėlapį. Ir tie keliautojai po anapusinį pasaulį - tanatonautai - eina vis tolyn, vis gilyn, vis daugiau atranda ir supranta. Ir ta intriga, kas gi ten bus toliau, skatino skaityti.
Na bet ko gero, viskam, kas yra gero šioje knygoje, yra atitinkamai kažkas blogo ar nuobodaus. Ir man asmeniškai, kuo toliau, tuo mažiau buvo įdomu skaityti. Labai gali būti, kad šiek tiek kaltas ir lietuviškas vertimas, bet man vis lindo į akis visokios loginės klaidos ar neaiškumai, nesusipratimai, lindo į akis, kad autorius vieniems dalykams (nuobodiems) skiria per daug dėmesio, o kitiems (įdomiems) - per mažai dėmesio. Dėl viso šito galima (ir reikia) ginčytis, bet aš galiausiai susidariau įspūdį, kad autoriui nepavyko pilnai įgyvendinti šios knygos sumanymo ir teikiamų grandiozinių galimybių.

Gabriel Garcia Marquez ,,Apie meilę ir kitus demonus"

Smagu. ,,Alma littera" naujai išleido G. G. Marquez'o knygas.
Buvau skaitęs jo ,,Šimtą metų vienatvės", nes tai viena mėgstamiausių mano žmonos knygų. Buvo keistas įspūdis, nelabai patiko. Manau, kad dabar vertinčiau visai kitaip. Praėjo šiek tiek laiko. Knygas ėmiau skaityti kitaip.

,,Apie meilę ir kitus demonus" pasakojimas mane užbūrė. Matome 12 metų mergaitę, kurios tėvai nemylėjo - čia švelniai pasakyta. Vieną dieną jai lyg ir įkando pasiutęs šuo. Tėvas staiga susirūpina - ar jie neteks savo dukters?.. Ko gero, jame įsižiebia meilės jausmas, tačiau kas iš to? Likimas negailestingas. Ir visai ne dėl pasiutligės. Visus baisiausius darbus padaro žmonės savo laisva valia, ir apsiblausiusiu proteliu.

Ko gero, knyga apie tai, kad kai kurių sprendimų nebeatšauksi. Liūdna. Tačiau Marquez'as - žodžio meistras, todėl neverta ašaroti lyg tai būtų pigi melodrama. Ne, nors sprendimų neatšauksi, bet kiekvienas žmogus daro savo pasirinkimus.

Kunigas pameta galvą iš meilės.
Markizo sūnus įsimyli pamišėlių namų gyventoją.
Tėvo raginama dukra suvilioja markizą ir pasmerkia save gyventi su žmogumi, kurio nemyli.

Liūdėti neverta. Nes knyga ir apie gyvybę po mirties. Paslaptingą, Dievo įkvėptą, kūne įspaustą.

Lauros Sintijos Černiauskaitės pirmoji knyga

Iki šiol nesu skaitęs šios rašytojos kūrybos, taigi neturiu apie ją jokios aiškios nuomonės.

Pirmoji autorės knyga "Trys paros prie mylimosios slenksčio" buvo išspausdinta 1994 metais kaip Lietuvos rašytojų sąjungos konkurso "Pirmoji knyga" laimėtoja. Tai mažos apimties knygutė - 4 apsakymų rinkinys. Pirmasis mano įspūdis skaitant buvo ganėtinai geras, tačiau tuo pačiu sunku įvertinti, kiek iš tikrųjų šie apsakymai patiko. Juose visuose figūruoja tas pats personažas vardu Ramas (ko gero, Ramūno trumpinys) - beviltiškas romantikas, taip jį apibūdinčiau. Jo pasidavimas romantinėms fantazijoms mane ir glumino. Ką šiomis istorijomis autorė norėjo pasakyti ar pavaizduoti? Ar autorė tiki tokių fantazijų prasmingumu?

Ko gero, knyga labiau orientuota į moterišką auditoriją, tačiau neketinu dėl to sielvartauti. Esu vyras ir ieškau geros literatūros, ir man nebūtina, kad ji atitiktų mano skonį. Galų gale tokia ir šio projekto esmė - susipažinti su lietuvių rašytojais ir rašytojomis.

Galiausiai pasilieku prie nuomonės, kad knyga yra nebloga, tačiau šie apsakymai tėra tik dalelė rašytojos sukurto pasaulio apie Ramą. Todėl esu įsitikinęs, kad autorė galėjo parašyti ir didesnės apimties tekstą (tekstus) ir taip būtų atskleidusi įvairiapusiškesnį šio personažo charakterį ir jo santykius su draugais, su seserimi.

Sekite tolesnius įrašus mano tinklaraštyje.