2025-03-09

1. Virginija Kulvinskaitė "kai aš buvau malalietka" (2019) - jau į pabaigą. labai patinka.
2. Greta Gudelytė "žiemojimas su mirusiais" (2024) - mažai liko. Bet pabaigsiu kažkada vėliau. Knyga nepateisino lūkesčių. Tekstai diletantiški.
3. Jaroslavas Melnikas "Užgesusi saulė" (2024) - dar nedaug perskaičiau. Tekstai atrodo pakankamai įdomūs, bet vargu ar kažkuo nustebins.
4. Elizabeth Gaskell "Gothic Tales" (2000) - tekstai parašyti 1851-1861 metais. Perskaičiau pirmus du. Intriguoja. Gotikinė literatūra.
5. J.R.R. Tolkien "Berenas ir Lutijena" (2024) - pirmoji istorijos versija parašyta 1917 m. Vėliau keista, tobulinta. Šioje knygoje pateikiamos visos versijos - prozos ir eiliuota.
6. Kristina Sabaliauskaitė "Kaip skaityti meną" (2024) - dar kvepia leidyklos dažais.
7. Rolf Dobelli "Aiškaus mąstymo menas" (2023) - originaliai išleista 2013 m. Kognityvinės mąstymo klaidos aprašytos su humoru, pavyzdžiais iš įvairių sričių. Jei jau žinote apie šią temą, knygą visai rekomenduočiau - verta karts nuo karto sau priminti apie tai, kaip veikia mūsų mąstymas. Tačiau kai kurie teiginiai ne visai tikslūs, vienpusiai.
8. Steven Levitsky, Daniel Ziblatt "Kaip miršta demokratijos" (2019) - knyga parašyta išrinkus Trumpą pirmai kadencijai. Labai aktuali šiam laikmečiui.
9. Maksym Kryvcov - Dali "Eilėraščiai iš šaudymo angos" (2025) - originalas 2023. Slava Ukraini!

Solo Ansamblis - Roboxai (2016)

Alright, this is one of the heavyweights. Catchy dark melancholic dance tracks with cryptic Lithuanian lyrics.

1. Intro - 9
1. Intriguing and immersive intro. Solid.
2. Miestas ant Kalno - 9
• Classic. This song kind of defines Solo Ansamblis sound for me. Slow, dreamy, climactic.
3. Monotonija - 8
• Mid tempo dancy track. "Šita monotonija mane praryja..." just gets into your head.
4. Moteris - 10
• Classy lyrics. Awesome dance track. As good as it gets. Dance your ass off. All night.
5. Didelis ir gražus - 7
• Sweet, sleepy song in its pajamas. Reminds me of warm morning sun.
6. Įstriži žiburiai - 9
• Dance track for melancholics. Love this one.
7. Malda - 9
• Kind of repeats the beat of previous track. Still awesome however. Dark and hypnotic. Love the poetry in lyrics.
8. Skruzdė - 6
• Worth listening, it's still got the vibe.
9. Juoda juoda juoda juoda naktis - 10
• Catchy as hell. All night.

All in all this album gets 8.56 out of 10

Billie Eilish - When We All Fall Asleep, Where Do We Go? (2019)

One of the most original sounding albums I have ever heard. Here it is:

1. !!!!!!!
2. Bad Guy - 9
• Iconic
3. Xanny - 8
• It's just good. The mood, lyrics, they catch your attention, makes you think
4. You Should See Me in a Crown - 8
• This one just explodes. Every time.
5. All the Good Girls Go to Hell - 6
• It's ok, still got the vibe
6. Wish You Were Gay - 9
• I love Billie's singing on this one
7. When the Party's Over - 7
• that's beautiful
8. 8 - 5
• Not sure how I feel about this one, but it kinda works
9. My Strange Addiction - 6
• Beat is nice
10. Bury a Friend - 6
• Sounds kinda personal, but I like how it's horror themed also
11. Ilomilo - 8
• I like how quite and beautiful it sounds, reminds me of those dark glowy winter nights
12. Listen Before I Go - 7
• Not the song I would like to listen often because of its theme, but it's well done
13. I Love You - 10
• Top Level Sad Song here.
14. Goodbye - 5
• Could be something better

All in all this album gets 7.23 out of 10.

Sharon Van Etten - Remind Me Tomorrow (2019)

It's the first album I decided to share on Trys Keturiose and the reason why this one, is because Sharon is one my favorite vocalists. I really like her voice, her energy. This was the fifth studio album for her, and I bet it will end up as one of the best. Some songs the are f**king awesome, and others sounds pretty good as well. Here they are:

1. I Told You Everything - 6
• Decent start of an album
2. No One's Easy To Love - 7
• Quite an original and enjoyable song
3. Memorial Day - 6
• Somewhat foggy and lacking for some hook.
4. Comeback Kid - 9
• Pumps up the energy reeeal strong
5. Jupiter 4 - 10
• Might be my favorite piece about love
6. Seventeen - 9
• That it just nuts! Her energy is above the roof
7. Malibu - 4
• Don't really care about this one :/
8. You Shadow - 6
• The beat is pretty nice
9. Hands - 7
• Noisiest track on the album, that haunting beat, distortions and bleak vocals make it quite an interesting experience.
10. Stay - 5
• It's pretty nice, but sounds more like some background music

All in all this album gets 6.9 out of 10.

2020 - knygos, temos

Labiausiai įsiminusi ir privertusi susimąstyti knyga šiais metais buvo "Pokalbiai apie esmes". Tai nebuvo pirma pažintis su Arvydu Šliogeriu, esu lankęs jo paskaitas apie egzistencinę filosofiją, tačiau pirma rimtesnė pažintis su jo paties filosofinėmis pažiūromis. Tai, kas buvo kalbėta apie šiuolaikinę visuomenę, jos tarnavimą Ekranui, apie žmogaus ir daikto santykį arba susitikimą, apie žodžio kaip fikcijos galią, mane tiesą sakant ganėtinai pribloškė. Kaip sako Skirmantas Malinauskas, Tiesa yra svarbu. Tad kad ir kaip banaliai skambėtų šis teiginys - belieka tam tik pritarti. Tiek Šliogeris, tiek Malinauskas kalba apie tiesą, apie tai, kad negalima su ja nesiskaityti, ar leistis paklaidinamam beprasmiuose žodžiuose. Todėl manau, kad jų abiejų pažiūros turi tam tikrą bendrą pagrindą. O tiek vieno, tiek kito asmenybės man buvo šių metų atradimai.

Taigi Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. "Pokalbiai apie esmes". Knyga tiems, kas turi noro susipažinti su galbūt vieninteliu Lietuvos filosofu.

Kita tema, palietusi mane anksčiau ir šiais metais, tai psichikos negalia, sutrikimas. Tikiuosi, jau niekam nekelia abejonių, kad tokie sutrikimai, tokios ligos egzistuoja. Bet kiek apie savo psichinę sveikatą esame pasiruošę kalbėti su savimi ir kitais žmonėmis, kitas klausimas. Kalbėti apie tai aš taip pat mokinuosi. Nes tai reiškia atsisakyti kaltinimų, priekaištų kažkam, ir įvardinti, kas man į gerą, o kas į blogą, kad turiu tam tikrų stiprybių ir silpnybių, kurie akivaizdžiai nėra matomi, bet dėl to ne mažiau tikri. Ir čia suku link Nathan Filer knygos "Skausmingas krytis". Tai personažo Metjaus Houmso bandymas papasakoti, kas su juo nutiko. Čia nerasime populiarių klišių apie šizofreniją, tai kur kas realesnis šios ligos paveikslas. Todėl skaitytoją labiau pamokantis ir apšviečiantis. O man svarbiausias pasakojimo matmuo buvo tai, kaip pasakotojas bando apie tai rašyti, kalbėti su mumis, skaitytojais. Pacituosiu, ką jis pats apie tai sako: "Mano galvoje yra dėlionė, sudaryta iš milijonų atomų. Galiu šiek tiek užtrukti, kol ją sudėsiu".

Na ir dar viena knyga, kuri aktuali būtent šiuolaikinio pasaulio ir šių dienų kontekste, tai Daivos Ulbinaitės "Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė". Šiuo atveju knyga ypatinga tiek, kiek tikėsime, kad Dalia Grybauskaitė išties buvo ir tebėra viena svarbiausių ir stipriausių asmenybių Lietuvoje ir savo darbais, asmeniniu pavyzdžiu, sustiprino mūsų valstybę. Įkvėpė tokius visuomenės veikėjus kaip Andrius Tapinas ar Skirmantas Malinauskas tai visuomeninei veiklai, kokią jie šiuo metu sėkmingai vykdo. Knyga yra tarsi pagiriamasis žodis, ir tiems, kas jau anksčiau domėjosi Prezidentės gyvenimu ir darbais, galbūt nepadarys didelio įspūdžio, bet man ji buvo įdomi šia pažintine prasme ir bendrai kaip pastarųjų 10 metų Lietuvoje apžvalga.

Šie metai be abejo pažymėti Covid-19 pandemija. Ko gero tik dėl šios priežasties paėmiau į rankas Albero Kamiu "Marą". Nežinau, ar dar skaitysiu kitas šio rašytojo knygas. "Maras" nesužavėjo, nors aišku negaliu pasakyti, kad tai bloga knyga. Tiesiog neatradau joje sau svarbių temų ar idėjų. Knyga daugiau apie žmones, jų tipažus ir elgesį tokioje neprognozuojamoje ir mirtinoje situacijoje. Džiaugiuosi praplėtęs savo akiratį dar vienu klasikiniu rašytoju, bet knygoje vietomis erzino filosofavimai, ir galbūt tai, kad maras buvo pasitelkiamas kaip metafora, taip pat pasakojime pasigedau personažių moterų, kažkodėl atskleidžiami tik vyrų paveikslai.

Einam toliau. H.P. Lovecraft "Tykantis tamsoje", Sjon "Baldras, šešėlio sūnus", Ursula K. Le Guin "Žemjūrės burtininkas", Etgar Keret "Ilgintis Kisindžerio", Chinua Achebe "Sugriūva viskas". Neišsiplėsiu apie kiekvieną atskirai. Lovecrafto apysakos buvo stulbinamai geros; sužavėjo Sjono talentas pasakoti istoriją; Žemjūrės burtininkas yra fantasy klasika; Ilgintis Kisindžerio - tiesiog jei ši knyga kada papuls jums į rankas, pabandykite paskaityti bent keletą tekstų, jie tokie crazy; Sugriūva viskas - pasakojimas apie vieno igbų genties vyro gyvenimą katalikybės atėjimo į Nigeriją fone.

Joker (2019), režisierius Todd Phillips

Mačiau Džokerį spalio 9 d., dabar jau lapkričio 1 d. Įspūdžiai ne tokie ryškūs, kaip tada, bet vis dėlto... vienas geresnių filmų. Tas juokas, "šypsokis ir viskas bus gerai" tema ir kaip tai, kas vyksta visuomenėje, susilieja su vieno žmogaus likimu - pavaizduota išties talentingai.

O Joaquin Phoenix su tokiais filmais kaip "Her" ir "You Were Never Really Here" dabar ko gero mėgstamiausias mano aktorius.

Filmas tiems, kas ieško gan niūraus psichologinio tipo character study apie tai, kaip žmogus tampa personažu.

Ką turiu omeny? Žmogus - sergantis, bandantis kaip nors išgyventi, turintis svajonių apie komiko karjerą, gyvenantis su mama, ir fantazuojantis apie patikusią merginą. Ir turintis ginklą, kurį panaudojo savigynai. Filmo pabaigoje viso to nebelieka - visi žmogiški ryšiai - su mama, profesija, svajonėmis - nukirsti. Tikėjimo kokia nors prasme nebelieka. Matome tik spalvas, kaukę, personažą, kurį nuo neteisingumo kenčianti visuomenės dalis priėmė kaip savo idealą.

Pasaka: Neil Gaiman "Koralaina"

Ko-ra-lai-na


Mergaitė, kuri nuėjo į Kitą pasaulį ir sugrįžo atgal. Ne tik sugrįžo, bet ir išgelbėjo savo tėvus ir keletą kitų vaikų. Man tai viena iš didžiausią įspūdį palikusių pasakų. Šalia "Hobito". Paprasta ir kerinti, pamokanti ir įtraukianti. Baisi ir stebuklinga. Rodos, siekianti gilią senovę ir dabartį. Paslaptinga. Tradicinė ir šiuolaikiška.

Viena simbolika - raktas. Kasdienis mūsų rankose ir kišenėse randamas daikčiukas. Vieniems atrakinantis, kitiems užrakinantis. Saugantis ir įkalinantis. Raktą kažkada nešiojausi su virvute ant kaklo, dabar kuprinėje, kišenėje. Dabar turiu jų daug. Kažkada turėjau vieną vienintelį.

Kita simbolika - vardas. Mama ir kita mama, Koralaina ir Kerolaina. O katinas? - " Katinai neturi vardų <...> Vardus turite jūs, žmonės. Nes nežinote, kas jūs esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums vardų nereikia." (41 psl.)

Trečia simbolika - saga. Toks apvalus daikčiukas. Rodos, nei kiek nepaslaptingas ir nesimboliškas. Gal todėl toks baisus, kai pavaduoja akis.

Juk tikrasis ir ketvirtasis simbolis yra akis. Matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį aš, tu ar jie norime sukurti. Todėl svarbiausia sąlyga norint patenkinti visus savo poreikius - užsisiųti akis sagomis ir nieko nematyti. Tik tai, kas esi tu pats. tamsa. niekas.

Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.

Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.

Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.

Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

Detektyvinė literatūra: Jane Harper - Sausra

"Sausra" yra ganėtinai tipiškas detektyvinis romanas, kuriame tyrėjas vienu metu su skaitytoju seka įvykdytos žmogžudystės pėdsakais. Tiesa, šiame romane tyrėjai iš esmės yra du: Aronas Falkas žinoma yra pagrindinis viso romano veikėjas, tačiau kitas tyrėjas taip pat aktyviai dalyvauja. Žmogžudystės taip pat yra dvi: viena jų nutiko jau seniai, o kita dabartinė, ir gali būti, kad abi jos yra savižudybės. Na šitai paaiškės pabaigoje, bet skaitydamas romaną mažai tikėjau, kad tai savižudybės, nes visas miestelis tuo tikėjo, tai kažkaip būtų keista, jei pabaiga tik patvirtintų tai, kuo tikėjo visas miestelis. Nes tai reikštų, kad detektyvai susimovė ir patvirtino tai, kas jau buvo aišku.

Romano vieta - mažas Australijos kaimelis, siaubiamas kaitros. Na gerai, sausros! Viskas o.k., bet tikėjausi, kad gal čia ta sausra suvaidins kažkokį svarbesnį vaidmenį, bet nelabai - na galima sakyti, kad sausra kažkiek prisidėjo prie tų mirčių, bet tik pritempus.

Detektyvo žanras čia perpinamas su praeities šmėklomis, kurios kankina mūsų pagrindinį veikėją Aroną Falką. Bet čia irgi nieko naujo. Geras detektyvinis romanas, bet ganėtiškai tipiškas. Autorės rašymo stilius ar pobūdis niekuo nenustebino, o kartais šiek tiek erzino tam tikri pasikartojantys dalykai. Mano nuomone, romaną sutrumpinus jis būtų šiek tiek efektyvesnis.

Romantinė literatūra: Yasunari Kawabata - Sniegynų šalis

Romantinė literatūra - romanas, kuriame pasakojama apie romantinius santykius.

Šiuo atveju kalbėsiu apie japonų rašytojo Yasunari Kawabata (1899-1972) romaną pavadinimu "Sniegynų šalis". Neslėpsiu, kad pasirinkau skaityti šią knygą didžia dalimi dėl to, kad rašytojas yra vienas iš Nobelio premijos laureatų.

Kūrinio centre - Šimamura ir Komako, vyras ir moteris, nakvynės namų svečias ir pretendentė į geišas, o vėliau ir tikra geiša. Vieta - mažas karštųjų versmių miestelis Japonijoje, į kurį atvyksta svečiai pailsėti ir gydytis.

Mažai ką sužinome apie šiuos veikėjus, Šimamura turi žmoną ir vaikus, Komako yra 19-20 metų mergina. Knyga padalinta į dvi dalis, taigi skaitome apie jų susitikimus žiemą (antrasis susitikimas) ir vėliau rudenį (trečiasis), pirmoje dalyje taip pat pasakojama apie jų pirmąjį susitikimą. Priežastis, kodėl rašytojas nepradeda pasakoti nuo šio pirmojo susitikimo yra ta, kad Šimamurai vykstant į miestelį antrąjį kartą traukinyje jis įsidėmi "jaunutę mergaitę Joko", nuo to ir prasideda knyga. Joko pasakojime mes matome mažai, tačiau jos akimis ir balsu Šimamura labai žavisi.

Pasakojime labai svarbi Japonijos gamta - kalnai, medžiai, gėlės, sniegas. Be abejo, galime kiekvienas pamąstyti, kokią reikšmę romane turi sniegas, ir pavadinimas "Sniegynų šalis". Kokią reikšmę Šimamuros gyvenime turi Komako ir Joko. Ir galbūt šie romantiniai santykiai kažkuo primena mūsų pačių patirtus romantinius santykius. Jei konkrečiau - daugiau mažiau vienpusius, kuomet viena pusė atsiduoda stipriau už antrąją. Be to, galime daugiau susimąstyti ne apie kenčiančio žmogaus, o būtent to asmens, kuris savo abejingumu verčia kentėti kitą, perspektyvą.

Tai ganėtinai subtiliai pasakojamas romanas apie aistrą, susižavėjimą, šaltį ir šilumą gana egzotiškoje, mums lietuviams, Japonijos gamtoje ir kultūroje. Rekomenduju ir tiems, kas ieško literatūros apie geišas.

Rein Raud - Brolis

Brolis - tai knyga apie paslaptingą išgelbėtoją,
tai knyga-filmas (šiuolaikiškas abstraktus vesternas),
tai knyga apie kurią galima ilgai ilgai diskutuoti, apie ką ši knyga.
Neapsunkinta nereikalingų žodžių ir sufokusuota.

Šį kūrinį priskiriu herojinei literatūrai, turiu omenyje tai, kad pasakojamą istoriją galima apibrėžti kaip vieno herojaus veiksmus padėti žmonėms atsidūrusiems bėdoje. Herojai pasižymi tam tikromis galiomis ar sugebėjimais, kažkuo išsiskiria iš kitų žmonių tarpo.
Rein Raud "Brolis" nėra tipinė herojinė literatūra, kurios ištakas galime matyti mitologijoje, pvz. čia tipinis herojus yra Heraklis. Šis kūrinys primena (spageti) vesternus - modernią herojinės literatūros versiją. Taip pat pasižymi filosofinės literatūros bruožais ir ironija.

Andrzej Sapkowski - Likimo kalavijas

Dar vienas pasakojimų apie raganių rinkinys. Vienok pasirodė silpnesnis už pirmąjį, nes labiau koncentruojasi į romantinius raganiaus santykius su moteriškąja lytimi, kas kartais pasirodo ganėtinai cheesy, banaliai, melodramatiškai. Čia labiausiai nuvylė antroji istorija "Ledo krislas", "Truputis pasiaukojimo" iš pradžių irgi atrodė nekaip, bet galiausiai ši visai patiko.

Kita vertus, šiame rinkinyje pagaliau užsimezga tam tikras tęstinumas: paskutinės dvi istorijos pratęsia pasakojimą iš pirmojo rinkinio "Kainos klausimas". Atsiranda didesnė intriga, išspręndžiamas tam tikras klausimas dėl raganiaus profesijos tęstinumo. Apskritai čia jau pavyksta nerti giliau, nes tiek burtininkės, tiek raganiai įgydami savo ypatingus gebėjimus praranda kai ką labai žmogiška, tad tenka gyventi su to pasekmėmis.

Vertinu tiek šį, tiek pirmąjį rinkinį 4 balais iš 5, nors šis vis tik pasirodė kiek silpnesnis, tad 4 su minusu. Kaip ten bebūtų, tiems, kas ieško geros fantastikos (N-16), rekomenduoju.

Olga Tokarczuk - Dienos namai, nakties namai

Šitai knygai skiriu Trys Keturiose įvertinimą!!! Tai reiškia, kad kaip ir Le Clezio "Dykumos", ar Faulknerio "Absalomai, Absalomai" atvejais, knyga mane sužavėjo. Skaičiau lėtai, mėgavausi.

Šita knyga yra toks mozaikinis romanas, sudarytas iš daug trumpesnių ir ilgesnių dalių, kurios ir siejasi, ir nesisieja tarpusavy. Nesisieja, nes čia nėra jokio vieno nuoseklaus pasakojimo, dalis galima būtų sumaišyti vietomis atsitiktine tvarka, ir būtų daugmaž panašiai gerai (nors nesakau, kad visai taip pat gerai). Ir siejasi, nes visos dalys pasakoja apie vieną tokį Lenkijos užkampį ir jo žmones. Vieta ir jos gyventojai yra šios knygos tema, siužetas, pagrindinė mintis ir išvados.

Maža to, pasakojimo stilius yra magiškojo realizmo, ir tai kūrinį pakelia į visiškai kitą lygmenį - musmirių receptas, sapnai, keistuoliai personažai, kurių kai kurie rodos yra vienas kito tarsi pasąmoninės pusės, pabaisa ("Didžiulė, stambios karvės dydžio, krokodilo figūros, su letenomis raginiais nagais, su nasrais, pilnais aštrių kaip peilis dantų", p. 140).

Knyga turi ir realistinį foną - tai II pasaulinis karas, Lenkijos pasieniai su Vokietija, Čekija. Nova Ruda yra būtent ties pasieniu su Čekija. Vietoje, kurią aprašo, autorė gyveno pati, kaip teigia Wikipedia.

Personažas, kuriam skiriama daugiausiai dėmesio - senutė vardu Marta. Apie ją pasakoja neseniai netoliese apsigyvenusi kaimynė, kuri daugiau mažiau turbūt atspindi pačią rašytoją.
Pabaigai galiu pridurti, kad turėtų patikti C.G. Jungo idėjų, teorijų mylėtojams.

Juozas Grušas "Už saulę gražesnis"

Tiems, kas žino Juozą Grušą, rekomenduoju sugrįžti prie jo kūrybos, o tiems, kas nežino, susipažinti :) Aš gegužės mėnesį domėjausi Juozo Grušo biografija, asmenybe ir kūryba. Perskaičiau jo dramą "Herkus Mantas" ir nemažai novelių iš 1998 m. išleisto rinkinio "Už saulę gražesnis".

Novelės, kurios pasirodė tikrai įdomios ir įtraukiančios: "Už saulę gražesnis", "Kelionė su kliūtimis", "Sunki ranka", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą". Nors ir neperskaičiau visų novelių dėl tam tikrų apribojimų, mielai grįžčiau prie Juozo Grušo kūrybos ateityje. Jo novelės, ir apskritai jo kūryba, tokia įvairiapusė, kad  nuobodu beveik nebuvo. Aišku, nerekomenduoju tiems, kas negali pakęsti tradicinės lietuvių literatūros, aš ir pats mokykloje jos nemėgau, bet vėliau man ji pradėjo patikti, ir dabar skaitau su malonumu :) O Grušas moka rašyti ir naiviai, jausmingai, ir dramatiškai, ir ironiškai, su humoru.

Andrzej Sapkowski "Paskutinis noras"

Pradėjau skaityti vieną žymiausių fantastikos serijų - "Raganiaus" seriją! Valio! Valio! Valio!

Neskaitau daug fantastikos, bet "Žiedų valdovą" laikau bene geriausia grožinės kūrybos knygų serija. Tad pagalvojau, kad pats laikas imti ir susipažinti su dar kažkuo panašiu.

O panašumų čia nemažai - elfai, nykštukai, burtininkai, visokios pabaisos. Tiesa, Sapkowskio pasaulis pabaisų rūšių skaičiumi panašu, kad gerokai lenkia Tolkieno pasaulį. Kokių mitologinių pabaisų čia tik nėra!?..

Bet man visas genialumas yra ne tame, kad raganius eina ir kovoja su pabaisomis, bet kiekvienoje atskiroje istorijoje aprašomas nuotykis yra vis kitoks. Nors pabaisos taip pat egzistuoja, bet pasirodo, kad kai kurios jų tėra prakeikti žmonės, kartais netgi ne itin piktybiški. Kiti - labai agresyvūs, tas tiesa. Ta įvairovė ir stulbina! Nežinai, ko tikėtis kitoje istorijoje.

Pirmoji serijos knyga "Paskutinis noras" galbūt ir neatskleidžia viso autoriaus talento ir sukurto pasaulio galimybių. Kažkaip įsivaizduoju, kad serijoje turėtų būti ir stipresnių knygų už šią, todėl šią vertinu 4 balais iš 5. Bet to vieno balo tikrai neverta sureikšminti, tai tiesiog mano nuomonė, mano vertinimas, bet esmė tame, kad knyga tikrai labai patiko ir su malonumu skaitysiu antrąją knygą.

Toliau keletas svarbių pastebėjimų iš kitų blogerių:

Knygos nugarėlė:
"Rašytojas apsakymuose šmaikščiai ir subtiliai panaudoja visiems žinomus stebuklinių pasakų epizodus: pasakojimus apie princeses, vaduojamas iš bokštų, įpina epizodus iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“, kur Snieguolė iš tikro yra galvažudė, kurią medžiotojas išprievartavo ir paliko trankytis po miškus."

Kitty Writer:
"Kitas svarbus dalykas, kurį būtina paminėti, tai, kad istorijoje yra tam tikrų vietų, kurios netinka jauno amžiaus skaitytojui. Jau patys pirmi puslapiai tai patvirtina. Laimei, tokių vietų čia daug nėra, o ir paminėdamas įspūdingesnius atvejus rašytojas ganėtinai atsargus."

M.P.E. Martynenko - Be penkių pasaulio pradžia

Goodreads svetainėje šiuo metu knyga įvertinta 74 žmonių, net 40 iš jų skyrė aukščiausią įvertinimą. Toliau pateikiu man įdomiausius pasisakymus iš interneto.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės sako:

"Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck."

 

Kiti ėmė ir parašė, geriausiai, mano nuomone, tai padarė Lina Ožeraitytė:

"Gretindamas šleikštulį keliančius įvaizdžius su nekaltais, tyrais simboliais ar net filosofiniais apmąstymais, autorius balansuoja ant slidžios klišių ribos. Jam išsilaikyti ne visuomet pavyksta, tačiau vitališka energija ir sprogstantis kūrybinis potencialas veržte veržiasi iš kiekvieno puslapio."
 

Knyga susilaukė ir rimtesnės kritikos: Jurgis Kraujalis, Naujasis Židinys rašo:

"Nėra reikalo per daug gilintis į tekstų poetiką ar meninę vertę. Martynenko fenomenas veikiau turėtų dominti literatūros sociologijos požiūriu. Knyga yra išleista 2000 egzempliorių tiražu. Manau, jis bus išpirktas, bent jau taip byloja autoriaus internetinio blogo populiarumas ir sausakimšos barų erdvės per slam poezijos skaitymus. Visa tai signalizuoja esminį dalyką, kad vis dėlto be penkių pasaulio pradžia yra pop literatūros pavyzdys."

 

Na ir dar vienas svarus atsiliepimas - Mano knygų pasaulis:

"Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį."

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Trumpas video

Ar norėtumėte daugiau video apžvalgų? Ar įprastų tekstinių? Dešinėje galite balsuoti.

Štai video apžvalga -

 

Jei norite skaityti, čia įdedu ir tekstą:

Pradedu nuo antrosios tetralogijos dalies ne dėl to, kad ji būtų geresnė už pirmąją, bet todėl, kad ją neseniai skaičiau. Taip, pirmoji dalis ko gero įspūdingesnė, juk joje pagrindiniai personažai yra vaikai, o po to jaunuoliai, todėl pasakojimas turi savotišką nekaltumo prieskonį. Čiagi visi jau prisidirbę, ir tarytum paties Dievo baudžiami bado ir maro negandomis. Be to, Silva Rerum II padaugėja personažų ir sakyčiau, kad autorei ne visuomet vienodai sėkmingai sekasi pasakoti jų istorijas. Visgi didelių priekaištų knygai neturiu. Man ji pasirodė beveik tokia pat stipri kaip ir pirmoji.

Citatoje, kurią perskaičiau video matome vieną svarbiausių Silva Rerum personažų – Uršulę, čia ji tarytum kokia gyvatė pakeičia savo odą iš juodų gedulo rūbų į raudonus Maro Mergelės apdarus ir pradeda naują ir paskutinį savo gyvenimo etapą. Tai viena įdomiausių simbolinių akimirkų. Neturiu tikslo šioje apžvalgoje išsamiai aptarti visą knygą, mano tikslas tikrai kuklesnis – noriu pabandyti knygų apžvalgas daryti gal kiek netradiciškai, tad stengsiuosi paminėti daugiausiai tai, kas man asmeniškai pasirodė įdomiausia. Knygoje yra tikrai žiaurių scenų, kurios gali nepatikti daliai skaitytojų, tačiau knygų pagrindas išlieka tas pats ir pirmoje, ir antroje dalyje. Pažiūrėkime, juk pirmoji dalis prasideda epizodu, kai dvyniai Kazimieras ir Uršulė randa padvėsusį mylimą katiną. Taigi mirtis ir meilė rodos nuolat eina žingsnis į žingsnį, ir Uršulei apsirengus raudona vestuvių suknele, menančia jos meilę Jonui Kirdėjui, ji įkūnija žmonių baimės mirti pagimdytą Maro Mergelę. Tad nebijantiems raudonos – meilės, gyvenimo ir mirties – spalvos drąsiai rekomenduoju Silva Rerum. Beje, pirmoji dalis pasirodė 2008 - aisiais, tad bus jau dešimt metų nuo šio istorinio įvykio lietuvių literatūroje.

 

Jean Paul Mongin „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Knygutę galima perskaityti ganėtinai greitai. Ji visai miela. Aš, kaip suaugėlis, neradau kažko tokio, kas mane sužavėtų, bet vaikams, kurie susipažįsta su Sokrato personažu pirmą kartą, įspūdžiai gali būti visokiausi. Labai palaikau šią leidyklos "Jonas ir Jokūbas" filosofinių knygučių vaikams seriją. Bet tie, kas jau žino ir yra skaitę Platono dialogus, vargu ar ras čia ką nors daugiau nei faina, miela, įdomu. Ir nėra ko ieškoti, čia mano paties per dideli lūkesčiai buvo:)

Dar vienas pastebėjimas būtų tas, kad tikėjausi, kad knygutė bus daugiau apie Sokrato gyvenimą, bet pavadinimas tikrai nemeluoja - gana greitai čia viskas pradeda suktis būtent apie mirtį. Tad neišsigąskite :)