Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Renatos Šerelytės "Rebekos salų" viršelis man daugeliu atžvilgių patiko. Jis mistiškas, paslaptingas. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Įdomu, ar tai padaryta sąmoningai?.. Vandenyje matome valtį, tačiau mergina ir paukštis tėra šmėklos, todėl nepalieka atspindžių? Nors knygoje ir nėra jokių fantastinių būtybių, tačiau tai gali išreikšti dviejų pasaulių idėją - pagrindinė personažė persikelia iš realaus į netikrą pasaulį.

 Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Taigi viršelis daugiausiai kuria nuotaiką ir tai daro pakankamai sėkmingai, taip pat iš dalies atspindi ir knygos turinį.

O ką manote jūs? Jei esate skaitę šią knygą, kaip ji Jums patiko?

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"

Justinas Dižavičius:
Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.
Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).
Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Neringa Butnoriūtė:
Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys.

Sandra Bernotaitė ,,Dioniso barzda"

Lietuvių literatūroje tai, ko gero, pirmas atvejis, bent kiek aš žinau, kuomet atvirai nagrinėjama jauno žmogaus seksualinė tapatybė. Kūrinyje vaizduojami trys personažai - gėjus, biseksualas (aseksualas?) ir mazochistė. Dėl dviejų paskutinių galbūt ir nėra iki galo aišku. Tiesa, ketvirtoji bandė įsiterpti, tačiau taip ir liko tik tašku už lygiakraščio trikampio sienų. Tai jauni žmonės, kurie tyrinėja savo mintis, jausmus, nuostatas. Kartais jie atrodo ganėtinai kategoriški, kartais kvailoki, kartais atviri ir nuoširdūs. Tiesa, dauguma jų samprotavimų man pasirodė painūs ir neaiškūs.

Perskaičius bendras įspūdis liko neigiamas nepaisant to, jog kai kurie autorės sprendimai, susiję su (post)modernaus romano bruožais, visai patiko.

Čia išsamiau aptariau šį romaną - www.satenai.lt/2016/06/03/lgbt-susiduria-su-vujarizmu

Peter Kreeft "Angelai ir demonai"

Katalikas turi nešti Gerąją Naujieną, nesvarbu ar sniegas sninga, ar lietus lyja, ar demonai apninka. Tačiau katalikas niekada neliks vienas. Netgi jei jis vienintelis Žemėje, aplinkui turi visą galybę nematomų sąjungininkų - angelų. Ir greičiausiai paskutinį mūšį laimės jisai.

Autorius rašo paprastai, taip, kad suprastų tiek vaikai, tiek ateistai. Ko gero viena pirmųjų žinių, kuri atkreipė mano dėmesį - tai, jog angelai nėra mažučiai meilučiai skraidantys Amūrai. Vienintelė detalė verta dėmesio šiame simbolyje yra lankas su strėle. Būtent, angelai yra grėsmingi, nuožmūs, netgi savotiškai baisūs kariai. Toks yra arčiau tiesos esantis krikščioniškas angelo įvaizdis.
Beveik viskas, ką perskaičiau šioje mažoje knygutėje skambėjo ganėtinai naujai, šiek tiek netikėtai. Nors kai kas girdėta, tačiau autorius sugeba savo gyvu rašymo stiliumi sudominti.
Autorius nesuka žodžių į vatą. Viską, ką turi ir nori pasakyti, išdėsto klausimų-atsakymų forma, tad tai šiek tiek primena pokalbį, tarsi labai smalsus suaugęs žmogus (arba vaikas) klausinėtų savo sritį išmanantį specialistą, kuris derina gana sudėtingas žinias su paprastais palyginimais, pvz., "Ar angelai yra skirtingos asmeybės? Taip! Dar labiau nei žmonės. Angelai yra daug individualiau diferencijuoti nei mes, nes kiekvienas angelas yra vis kitos rūšies ir skiriasi nuo kito, kaip skiriasi katė nuo šuns." (36 p.)

Taigi siųskime mintimis linkėjimus savo angelui sargui, nes jis yra šalia. Taip kaip yra ir trys keturiose.

Renata Šerelytė "Ledynmečio žvaigždės"

Mažame kaimiūkštyje gyveno Jolanta. Mergaičiukė buvo ne iš kelmo spirta: mokėjo skaityti kosmoso žvaigždes ir skaičiuoti, kelintas dabar ledynmetis sušaldė žmonių širdis. O kad sušaldė buvo aišku iš to, kaip vyrai-moterys myli deginantį gerkles vandenį iš butelio. Jolanta net nesistengė išgelbėti pasaulio, nes žinojo, kad tai ne jos reikalas. Tai angelų ir demonų reikalas, o kaimiūkščio užgrūdinta mergina nesigėdijo bendrauti nei su vienu padaru. Tiesa, kad Jolanta išvažiavo į Vilnių, tačiau kamiūkščio vyrai-moterys jos nepaliko. Pavirtę visokio plauko demonais jie ir toliau iš gyvenimo padoriam sovietiniam mieste siurbė bet kokią prasmę.


Pradėjęs skaityti šį kūrinį greitai pradėjau abejoti, ar įveiksiu, ar suprasiu, ar verta... Tačiau dar kartą pradėjau iš naujo ir persilaužiau. Tarsi patekau į šį pilną įvaizdžių, simbolikos pasaulį, kuris iš pradžių pasirodė visiškai svetimas, o po to įtraukiantis ir įdomus.
Pavadinčiau šį kūrinį pasaka suaugusiems, nes veikėjai čia labai spalvingi - nuo Viktorijų regijų iki raganų, demonų, chameleonų bei oželių.
Manau, kad pagrindinis veiksmas - tai nuolatinė trintis tarp Jolantos ir visų kitų personažų. Jie diktuoja vienokias sąlygas ir šiai merginai tenka su tuo taikytis.
Negaliu sakyti, kad supratau kiekvieną knygos sakinį ar pastraipą, vis tik šis kūrinys primena kosmoso tvarką - tiki ar jauti, jog visa tai turi tam tikrą prasmę, tačiau negali pasakyti, kokią. Panašiai ir čia, tenka nemažai vadovautis jausmu, proto skundus palikti nuošalyje, tiesiog mėgautis pasakojimu, kuris ne tik žadina vaizduotę, bet ir paliečia emociškai.

Jo Nesbø "Nemezidė"

Galbūt jau pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbios ne vien knygos, bet ir jų turinys.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.

Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir  Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.

Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.

Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.

Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.

Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.

Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.

Romualdas Granauskas "Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis"

2012 metų viršelis

Viena iš priežasčių priminti apie šią knygą yra ta, jog 2015 metais pasirodė naujas šio kūrinio leidimas su nauju viršeliu. Jame matome tik pirmą pavadinimo dalį „Kai reikės nebebūti“.

Čia keliu klausimą: kuris knygos viršelis įdomesnis, geresnis?

Pirmiausia krenta į akis bendras spalvinis kontrastas – 2012 metų leidimo viršelis tamsus su ryškiai išsiskiriančiomis raudonomis raidėmis ir žemiau - baltomis, 2015 metų – šviesus, ganėtinai pilkas. Šiuo požiūriu pirmojo leidimo spalvos man daro didesnį įspūdį: kontrastingos balta, raudona ir juoda tarsi savaime atspindi antrosios pavadinimo dalies priešingybes – gyvenimą ir mirtį.

2015 metų viršelis

Abu viršeliai pakankamai šykštūs iliustracijomis. Pirmajame matome kažkieno koją su batu ant grindų, antrajame – pagrindinius knygos veikėjus – R. Granauską su savo šunimi. Nei viena, nei kita iliustracija šiuo požiūriu manęs iki galo netenkina. Koja su batu beveik susilieja su tamsa, daug geriau matomos grindys viršutinėje dalyje. Vis tik čia man norėtųsi daugiau aiškumo, nes pati apysaka pasakojama paprastai, jautriai, dėmesingai, tad nelabai suprantu, kodėl viršelis turėtų būti skendintis šešėliuose ir ką galų gale simbolizuoja ta koja ant grindų. Šiuo požiūriu 2015 metų viršelio paprastumas man patinka labiau, bet vėlgi jaučiu, kad jis galėtų būti dar geresnis, pavyzdžiui vietoje nuotraukos norėčiau matyti kieno nors pieštus R. Granauską su šunimi – kaip juos įsivaizduoja dailininkas.

Paprastai Lietuvos rašytojų sąjungos knygų viršeliai mane džiugina kur kas labiau. Čia galite peržiūrėti mano padarytą video įrašą apie R. Granausko „Kenotafą“.

Vis tik reikia pasakyti, kad šiuo atveju, svarbiausias ne viršelis, o pats knygos turinys – vyro ir šuns draugystė, puslapiuose jaučiamas rūpestis.