Jessie Burton "Miniatiūristas"

Goodreads svetainėje romanas įvertintas daugiau nei 72 tūkst. skaitytojų. Dažniausias įvertinimas - 4 balai (36%), taip pat daug kas skyrė 3 balus (31%).

kąskaityti.lt apie knygą rašo:
"Viskas daug paprasčiau, nei tikėjausi. Toks tvarkingas visa ko kratinys: šiek tiek istorijos, šiek tiek mistikos, emocijų, paslapčių, nutylėjimų, netgi šiek tiek detektyvo, dar emocijų. Bet ramiai ir santūriai. Patiko."

Šiukšlynėlis:
"Istorija pasirodė labai savotiška. Visų pirma, tai nežinau ar esu skaičiusi knygą, kuri vyktų 17-to amžiaus Amsterdame, tad aplinka savotiškai įdomi. Visos tos gildijos, kanalai, pirkliai ir vietiniai įstatymai. Autorius mus įmeta į tokią keistą vietą, kurioje labai feminizmo užuomazgos, homoseksualumo bei rasizmo problemos kažkaip visai nestebina."

Kitty Writer:
"Nors knygos pavadinimas sako ką kita, iš tikrųjų pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas veikėjams, jų gyvenimams, problemoms ir paslaptims. Autorė taip ir neatskleidžia, kas yra paslaptingoji Miniatiūristė, tad nesitikėkite atsakymų į visus savo klausimus. Tačiau tiems, kurie mėgsta kurti teorijas ir sprendimų ieškoti savo vaizduotėje, ši knyga tikrai paliks gerą įspūdį."

Knygų dama:
"Skaitant knygą, kartais net pačiai šiurpuliukai nubėgdavo. Knyga be galo mistiška, magiška. Labai greitai įtraukia ir prikausto dėmesį. Mano galva, tai puiki knyga lietuviškai vasarai. Nors romanas ir nėra sudėtingas ar verčiantis giliai mąstyti, jis visiškai netiktų paplūdimio skaitiniams."

Pegaso šnabždesys:
"Paprastai tuščia galva perskaičius reiškia, kad buvo labai gerai. Šį kartą – nežinau. Buvo tikrai gerai, bet abejoju ar šis romanas toks įstabus, kad ilgam įsirėžtų į atmintį ir nepaleistų."

Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Renatos Šerelytės "Rebekos salų" viršelis man daugeliu atžvilgių patiko. Jis mistiškas, paslaptingas. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Įdomu, ar tai padaryta sąmoningai?.. Vandenyje matome valtį, tačiau mergina ir paukštis tėra šmėklos, todėl nepalieka atspindžių? Nors knygoje ir nėra jokių fantastinių būtybių, tačiau tai gali išreikšti dviejų pasaulių idėją - pagrindinė personažė persikelia iš realaus į netikrą pasaulį.

 Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Taigi viršelis daugiausiai kuria nuotaiką ir tai daro pakankamai sėkmingai, taip pat iš dalies atspindi ir knygos turinį.

O ką manote jūs? Jei esate skaitę šią knygą, kaip ji Jums patiko?

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"

Justinas Dižavičius:
Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.
Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).
Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Neringa Butnoriūtė:
Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys.