Jean Paul Mongin „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Knygutę galima perskaityti ganėtinai greitai. Ji visai miela. Aš, kaip suaugėlis, neradau kažko tokio, kas mane sužavėtų, bet vaikams, kurie susipažįsta su Sokrato personažu pirmą kartą, įspūdžiai gali būti visokiausi. Labai palaikau šią leidyklos "Jonas ir Jokūbas" filosofinių knygučių vaikams seriją. Bet tie, kas jau žino ir yra skaitę Platono dialogus, vargu ar ras čia ką nors daugiau nei faina, miela, įdomu. Ir nėra ko ieškoti, čia mano paties per dideli lūkesčiai buvo:)

Dar vienas pastebėjimas būtų tas, kad tikėjausi, kad knygutė bus daugiau apie Sokrato gyvenimą, bet pavadinimas tikrai nemeluoja - gana greitai čia viskas pradeda suktis būtent apie mirtį. Tad neišsigąskite :)

Žemaitė „Rudens vakaras“

Apsakymą rekomenduoju paskaityti tiems, kam įdomu: 1) XIX a. pabaigos Lietuvos kaimas, 2) to meto kalba, 3) požiūris į vestuves ir 4) slaptas lietuviškos spaudos platinimas.
----------------------
„Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. “ - cituoju iš šaltiniai.info

Skaityti buvo visai nenuobodu, ko šiek tiek bijojau. Labai svarbus pasirodė apsakymo pavadinimas, mat tai, kas jame vyksta - tai, kaip viena šeima leidžia laiką besišnekučiuodami vieną vakarą - gana daug lemia ir konkretus metų laikas.

Daug kalbama apie vestuves, taip, kalbos sukasi lyg ir vis apie tą patį, bet kas žavi, tai skirtingi charakteriai. O pabaiga pasirodė labai žavi savo idealistiniu požiūriu į tai, kokį svarbų vaidmenį tuo metu atliko lietuviškos spaudos platinimas lavinant tautinės, kultūrinės tapatybės jausmą.

Nepatogumai knygų mugėje

Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo, kaipgi seksis bendrauti su man kol kas nepažįstamais, galbūt labai užsiėmusiais, o galbūt šventę švenčiančiais leidyklų atstovais.......
Visą straipsnį skaitykite čia - http://www.satenai.lt/2018/03/02/nepatogumai-knygu-mugeje/

Grigorijus Kanovičius „Veidai sutemose“

Apysaką „Veidai sutemose“ rekomenduoju tiems, ką domina 1) klasikinis pasakojimo stilius, 2) istorijos apie paauglius, bandančius suprasti gyvenimą, 3) Lietuvos žydų tema, 4) socialinės neteisybės ir artimo meilės tema.

Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.

Bernard Werber „Tanatonautai“

Visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, kad skaičiau šią knygą, tačiau negaliu pasakyti, kad knyga man patiko. Nors pradžioje - taip - patiko, ir apskritai jos idėja patiko. O idėja tokia, kad tam tikru būdu susiformavusi mokslinių tyrimų grupė pradeda atlikinėti pomirtinio pasaulio tyrimus, sudarinėti to pasaulio žemėlapį. Ir tie keliautojai po anapusinį pasaulį - tanatonautai - eina vis tolyn, vis gilyn, vis daugiau atranda ir supranta. Ir ta intriga, kas gi ten bus toliau, skatino skaityti.
Na bet ko gero, viskam, kas yra gero šioje knygoje, yra atitinkamai kažkas blogo ar nuobodaus. Ir man asmeniškai, kuo toliau, tuo mažiau buvo įdomu skaityti. Labai gali būti, kad šiek tiek kaltas ir lietuviškas vertimas, bet man vis lindo į akis visokios loginės klaidos ar neaiškumai, nesusipratimai, lindo į akis, kad autorius vieniems dalykams (nuobodiems) skiria per daug dėmesio, o kitiems (įdomiems) - per mažai dėmesio. Dėl viso šito galima (ir reikia) ginčytis, bet aš galiausiai susidariau įspūdį, kad autoriui nepavyko pilnai įgyvendinti šios knygos sumanymo ir teikiamų grandiozinių galimybių.

Andrius Jakučiūnas „#Utopijos“

Grotažymė Utopijos matyt reiškia, kad šis pavadinimas yra nuoroda į kažką kitą. Galbūt į Tomo Moro „Utopiją“, galbūt į patį utopijos žanrą, kuris mūsų gyvenamuoju laikotarpiu nėra pats įtikinamiausias. O galbūt visa knyga yra nuoroda į kažką, kas netgi nėra jokia utopija, o greičiau distopija.

Kaip ten bebūtų, knyga man tikrai patiko. Tai bene pirmoji mano pažintis su autoriumi. Iki tol esu skaitęs tik jo straipsnių internete. Na tuomet gal ir nederėtų sakyti, kad pirmoji.

Kaip ten bebūtų, knyga yra apie mus, apie Lietuvą - tokią, kokia ji yra, tokią, kokią kažkas ją norėtų matyti, tokią, kokios kažkas visai nenorėtų matyti, tokią, kuri gali atsirasti tik kažkieno liguistoje arba itin lakioje vaizduotėje, tokią, kurioje mes galbūt gyvensime ateityje, tokią, kurioje mes negyvensime niekuomet.

Kaip ten bebūtų, autorius rašydamas atskleidžia tiek savo humoro jausmą, tiek talentą parinkti taiklius žodžius. Tad skaitymas tampa ne ką mažiau malonus nei įdomus yra tekstų turinys.

Renata Šerelytė „Vėjo raitelis“

Truputį papasakota apie vieną, truputį apie kitą, apie viską, ir apie nieką, ir dar kažkur visame tame vėjo raitelis praūžė ir dingo.

Renata Šerelytė man jau šiek tiek pažįstama, ir iš gerosios pusės. Man labai patiko „Ledynmečio žvaigdžės“, nors tai ir nėra pats lengviausias romanas, patiko ir „Mėlynbarzdžio vaikai“, visai patiko ir vienas naujausių rašytojos romanų „Rebekos salos“.
Tad šis 2010 m. metais išleistas fantasmagoriškas romanas - pirmasis, kuriuo nusivyliau. Taip, čia ta pati Šerelytė, kuri parašė ir tas knygas, aš ją atpažįstu, bet kūrinys nepaveikus. Ir ne be priežasties. Jei kituose romanuose buvo aiškūs pagrindiniai personažai, apie kuriuos sukasi pasakojimas, tai čia tokių nėra. Iš pradžių atrodo, kad dėmesio centre bus paauglė Saša, bet po to imtasi pasakoti apie televizijos laidos darbuotojų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tiesą sakant, skaityti apie tai man visai patiko, bet kas iš to?.. Galiausiai knygos net nebaigiau skaityti, nes dingo susidomėjimas ja. O tai ir baisiausia - kai skaitai, skaitai ir dingsta susidomėjimas! Atrodo, kad romanas apie nieką: apie viską po truputį. O aš pažadėjau sau, kad neversiu savęs skaityti knygų, kai įsitikinsiu, kad jos nevertos mano dėmesio ir laiko. Tai taip ir atsitiko su šita knyga.

Knyga trumpa, tad kas norite susidaryti savo nuomonę, prašom, ypač kam patinka Renata Šerelytė arba istorijos balansuojančios tarp realybės ir magijos, fantastikos. Šie du pasauliai knygoje balansuoja visai neblogai, tą Šerelytė moka, bet kažkaip likau nesupratęs, kokį velnią tie TV žurnalistai čia veikia. Kažkas vyksta, bet kartu ir nieko nevyksta.
Ir dar - čia tas atvejis, kai geriau jau knyga būtų parašyta paprastesniu žodynu, nes dabar ne tik kad nesuprantu, kas vyksta, bet dar ir gausu keistų žodžių, rodančių rašytojos išprusimą ir visą kitą, bet mane tik erzinančių. Kyla įspūdis, kad knyga rašyta tik sau, ir dar saujelei rašytojos žodynu besimėgaujančių gerbėjų.