Gabriel Garcia Marquez ,,Apie meilę ir kitus demonus"

Smagu. ,,Alma littera" naujai išleido G. G. Marquez'o knygas.
Buvau skaitęs jo ,,Šimtą metų vienatvės", nes tai viena mėgstamiausių mano žmonos knygų. Buvo keistas įspūdis, nelabai patiko. Manau, kad dabar vertinčiau visai kitaip. Praėjo šiek tiek laiko. Knygas ėmiau skaityti kitaip.

,,Apie meilę ir kitus demonus" pasakojimas mane užbūrė. Matome 12 metų mergaitę, kurios tėvai nemylėjo - čia švelniai pasakyta. Vieną dieną jai lyg ir įkando pasiutęs šuo. Tėvas staiga susirūpina - ar jie neteks savo dukters?.. Ko gero, jame įsižiebia meilės jausmas, tačiau kas iš to? Likimas negailestingas. Ir visai ne dėl pasiutligės. Visus baisiausius darbus padaro žmonės savo laisva valia, ir apsiblausiusiu proteliu.

Ko gero, knyga apie tai, kad kai kurių sprendimų nebeatšauksi. Liūdna. Tačiau Marquez'as - žodžio meistras, todėl neverta ašaroti lyg tai būtų pigi melodrama. Ne, nors sprendimų neatšauksi, bet kiekvienas žmogus daro savo pasirinkimus.

Kunigas pameta galvą iš meilės.
Markizo sūnus įsimyli pamišėlių namų gyventoją.
Tėvo raginama dukra suvilioja markizą ir pasmerkia save gyventi su žmogumi, kurio nemyli.

Liūdėti neverta. Nes knyga ir apie gyvybę po mirties. Paslaptingą, Dievo įkvėptą, kūne įspaustą.

Lauros Sintijos Černiauskaitės pirmoji knyga

Iki šiol nesu skaitęs šios rašytojos kūrybos, taigi neturiu apie ją jokios aiškios nuomonės.

Pirmoji autorės knyga "Trys paros prie mylimosios slenksčio" buvo išspausdinta 1994 metais kaip Lietuvos rašytojų sąjungos konkurso "Pirmoji knyga" laimėtoja. Tai mažos apimties knygutė - 4 apsakymų rinkinys. Pirmasis mano įspūdis skaitant buvo ganėtinai geras, tačiau tuo pačiu sunku įvertinti, kiek iš tikrųjų šie apsakymai patiko. Juose visuose figūruoja tas pats personažas vardu Ramas (ko gero, Ramūno trumpinys) - beviltiškas romantikas, taip jį apibūdinčiau. Jo pasidavimas romantinėms fantazijoms mane ir glumino. Ką šiomis istorijomis autorė norėjo pasakyti ar pavaizduoti? Ar autorė tiki tokių fantazijų prasmingumu?

Ko gero, knyga labiau orientuota į moterišką auditoriją, tačiau neketinu dėl to sielvartauti. Esu vyras ir ieškau geros literatūros, ir man nebūtina, kad ji atitiktų mano skonį. Galų gale tokia ir šio projekto esmė - susipažinti su lietuvių rašytojais ir rašytojomis.

Galiausiai pasilieku prie nuomonės, kad knyga yra nebloga, tačiau šie apsakymai tėra tik dalelė rašytojos sukurto pasaulio apie Ramą. Todėl esu įsitikinęs, kad autorė galėjo parašyti ir didesnės apimties tekstą (tekstus) ir taip būtų atskleidusi įvairiapusiškesnį šio personažo charakterį ir jo santykius su draugais, su seserimi.

Sekite tolesnius įrašus mano tinklaraštyje.

Patrick Ness "Septynios minutės po vidurnakčio"

Septynios minutės po vidurnakčio by Patrick Ness
My rating: 4 of 5 stars

Man, kaip psichologui, norisi paminėti, kad knyga tinka biblioterapijai (gydymui knyga). Pasakojama istorija apie 13 metų berniuką ir tai, kaip jis išgyvena laikotarpį, kuomet jo mamai darosi vis sunkiau kovoti su vėžiu ir gydomosios procedūros rodos jau nebepadeda. Berniuko mintys ir veiksmai kartais sunkiai suprantami aplinkiniams. O gal čia tik trūksta atviro bendravimo?..
Knyga išties tamsi (tema ir iliustracijos), tačiau fantastiniai elementai puikiai randa savo vietą šioje istorijoje ir padaro skaitymą lengvesnį, o kartu suteikia pasakojimui daugiau gylio, nes tampa įmanoma kalbėti apie archetipus (pabaisa) ir pasąmoninius procesus (sapnai).

Čia -> Video apžvalga

Undinės Radzevičiūtės "Strekaza" ir "Frankburgas"

Einu į pabaigą su pirmuoju rašytojo kūrybos kelio projektu. Skaičiau Undinės Radzevičiūtės knygas nuo pirmosios. Dabar liko perskaityti naujausią jos romaną "Kraujas mėlynas".

Recenzijas apie "Strekaza" ir "Frankburgą" jau paskelbė "Šiaurės Atėnai", tad galite paskaityti jas čia http://www.satenai.lt/2017/02/24/undines-radzeviciutes-kuryba-i-nustebink-skaitytoja/

Nuogirdos apie rašytoją tai viena, tačiau kai pats perskaitai, susidarai savo nuomonę. Manoji tokia: Undinė Radzevičiūtė ne tik turi unikalų vardą, bet ir rašytojos talentą. Kiekviena jos knyga unikali ir gerai parašyta. Visgi "Frankburgas" man nepasirodė itin vykęs romanas. Manau, kad ištikimi gerbėjai su malonumu perskaitys ir jį, tačiau nerekomenduočiau pradėti pažintį su rašytoja nuo šios knygos, nebent ieškote kai ko originalaus ir keisto. Man pasirodė, kad rašytojai ši knyga buvo jėgų išbandymas, idėjos įgyvendinimas, bet ne daugiau. "Strekaza", mano nuomone, visa galva geresnis kūrinys. Drąsus, kiek stačiokiškas, iki galo neaiškus, tačiau gerąja prasme: paliekantis skaitytoją spėlioti ir spekuliuoti, kas išties čia nutiko.

J. R. R. Tolkien "Hobitas"

Knygos skaitymas man dažnai tampa nuotykiu, o pasaka, fantastikos žanras neatskiriamai susipynę su šia sąvoka. Nuotykis vieną dieną nutinka mūsų gyvenime, ištinka mus dažnai nepasiruošusius. Be abejo, tai gali suerzinti, išmušti iš pusiausvyros, tačiau Tolkienas mums nuostabiai parodė, kad į tokius netikėtumus juk galime žvelgti su humoru, paprastais žodžiais pasišaipydami iš savo hobitiškumo. Kas tai yra? Na, hobitiškumą galima apibūdinti kaip prisirišimą prie vienos gyvenamosios vietos, prie patogumų.

Dalia Staponkutė iš dviejų renkasi trečią

Penkių dalių esė, kurias sudaro Kipro lietuvės sielos judėjimai, išlydėjimai, kryptys, maršrutai ir nuojautos po margą kultūrų pasaulį.

Ši knyga tai ne vien žodžiai, sakiniai, joje nemažai nuotraukų. Bene labiausiai atkreipiau dėmesį į tai, kad knygos pabaigoje yra dvi panašios kompozicijos fotografijos: fone - medžiai, o pirmame plane stoviniuoja vieniša figūra (skulptūra), ją tarsi bando apsupti tuščia erdvė, kurios gausu kairėje vaizdo pusėje. Vienoje nuotraukoje skulptūrą nuo medžių atskiria dar ir langai. Žiūrint apima vienišumo jausmas, figūros atrodo vienišos. Toks įspūdis dažniausiai lydėjo ir skaitant: Dalia Staponkutė greičiausiai jaučiasi be galo vieniša. Tačiau ką tai reiškia?

"Iš savo inertiško ir mažo pasaulio leidžiamės kelionėn vieniši, bedaikčiai, tylūs ir vienas nuo kito priklausomi. Jaučiamės pavargę vienas nuo kito, įgrisę vienas kitam, tačiau atskirai irgi negalime. Nemokame. Nenorime." (p. 112) Taip prasideda antrosios knygos dalies "Draugų ir mylimųjų išlydėjimas" paskutinė pastraipa. Kitame puslapyje vėlgi matome fotografiją. Ant suoliuko sėdi vieniša moteris: tokia mažytė medžių ir pastato fone, kad net darosi nesvarbu, ar tai ta pati ką tik skaitytų eilučių autorė.

Beje, pirmoji nuotrauka, kurią matome atsivertę knygą, rodos, visai nenuteikia vienišumo jausmui. Tai skulptūra, kurioje du vienas į kitą nukreipti žmonių veidai, žemiau tarp jų kūnų įsiterpusi, rodos, ožkos galva. Du sukuria trečią, ar ne?.. Ir visi trys sudaro ketvirtą, t.y. jau vientisą skulptūrą. Štai ką turiu omenyje sakydamas trys keturiose. Rodos, tai universalus principas, metafizinis. Pitagoro skaičių magija (Pitagoro kvadratą sudaro trys trejų skaičių eilutės (arba stulpeliai)).

Regis, knygoje išsakoma tiesa apie vienišumo jausmą yra tokia: vienišumas nebūtinai yra tuščias, beprasmis jausmas, kaip kai kurie žmonės jį supranta, tai gali būti turtingas, sklidinas nelengvų, bet pirmyn vedančių pasirinkimų, kelias.

Jaučiau, kad mano ir autorės judesiai gana panašaus ritmo, bet nesu tikras, ar rastume bendrą kalbą. Juk vis tik autorė iš dviejų renkasi trečią, o aš iš trijų - keturis. Kitaip sakant, esu iš tų lietuvių, kurie nejaučia potraukio kitoms šalims, jei per savo gyvenimą apkeliausiu Aukštaitiją (, Dzūkiją (Pietų Aukštaitiją)), Žemaitiją ir Suvalkiją, tai to ir užteks. O kur dar Mažoji Lietuva...

Autorė leidžia pažinti dalelę savo sielos judesių, esu jai už tai dėkingas.

Apžvelgiu 2016 metus (3)

Labiausiai patikusios knygos, kurias skaičiau 2016 metais yra...

• Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ - dar sykį perskaičiau pirmąją serijos dalį. Kiekvienas skyrius turi savo svorį, savo kabliuką, ir nors skyrius apie Jonelį mano nuomone nereikalingas, reikalo jis nepagadina. Vis tik stipriausias knygos personažas mano nuomone velnio neštas ir pamestas Jonas Kirdėjus Birontas. Ko gero, vienas įdomiausių personažų lietuvių literatūros istorijoje!
• Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“ - Rimvydo Stankevičiaus pastangomis išleistas rinkinys. Taip! štai ko ieškau lietuvių poezijoje! Kaimas-dangus ir žvaigždės-mistika-kosmosas. Žodžio skambesys.
• Renatos Šerelytės „Ledynmečio žvaigždės“ - pirmasis rašytojos romanas. Gaivališkas, chaotiškas, drąsus, įkvepiantis, prajuokinantis.
• Patricko Modiano „Žvaigždės aikštė“ - taip pat pirmasis romanas. Ko gero, jaunystė kai kuriems rašytojams pasitarnauja ir įkvepia patirties nesuvaržytos energijos, kuri jaučiama tiek R. Šerelytės, tiek P. Modiano pirmienose. Savo maniakiška dvasia panašūs romanai, abejų pavadinimuose žodis „žvaigždė“ matyt irgi neatsitiktinis, nors ir turi skirtingas reikšmes.
• Tuo tarpu Irvino D. Yalomo „Laikinos būtybės“ yra galbūt ir paskutinė jo psichoterapinių novelių knyga. Joje jis kalba apie klientus, išgyvenančius artimųjų mirtį, savo pačių senatvę, ligas. 85 metų psichoterapeutas pasidalina ir detalėmis iš savo asmeninių senatvės išgyvenimų.
• Lietuvių kalba pasirodė ir Donaldo Kalschedo „Vidinis traumos pasaulis“. Veikale išsamiai aptariama Carlo Gustavo Jungo teorija besiremianti psichologinės traumos teorija ir darbo su klientais pavyzdžiai, taip pat analizuojamos pasakos, kuriose atsiskleidžia tie patys archetipiniai personažai kaip ir sapnuose. Paliko didelį įspūdį autoriaus įdirbis šioje srityje.
• Žavėjausi su daugeliu kitų skaitytojų ir Marinos Stepnovos „Lazario moterimis“. Pats tas, ką norisi vadinti romanu iš didžiosios R, be to jau buvau pasiilgęs rusiškos literatūros, tad buvo pats tas pasimėgauti šios savitos šalies kultūra, kuri tuo pačiu atrodo ir pažįstama, ir svetima.
• J. M. G. Le Clezio „Dykuma“ be abejo taip pat sužavėjo egzotiška Afrikos musulmonų tautos perteikiama dvasia. Visas kūrinys alsuoja į skaitytoją kelionės sausrą ir nuovargį. Skaičiau šį romaną ilgai, po truputį, nes veiksmo čia nedaug, tačiau kalba sodri ir turtinga.
• Dalia Staponkutė rašo taip pat apie vidines ir išorines keliones ir kultūrų sandūras savo esė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“. Asmeniniai išgyvenimai, įvairių vaidmenų (mama, vertėja, keliautoja, kultūros veikėja, moteris) refleksijos, savo pagrindinio instrumento - kalbos - gludinimas. Keista, skaitant knygą pamažu radosi pojūtis, kad vis geriau imu pažinti šį žmogų, kuris kalba apie save.
• Galiausiai ne ką prastesnis pasaulinis bestseleris Michalel J. Sandel  „Ko nenusipirksi už pinigus“. Vengiu visų tų bestselerių, bet šis titulo vertas. Knyga apie ekonomiką ir moralę tikrai gali atverti akis apie tai, kas vyko ir tebevyksta mūsų Vakarų kultūroje, persmelktoje ekonominio mąstymo. Ne tiek gąsdinanti, bet verčianti mąstyti knyga, joje daug pavyzdžių, tad skaityti nuobodu tikrai nebuvo.

Patiko, ką rašau? Sekite „Trys keturiose“ 2017 metais:) O visiems kitiems - ate!