Dalia Staponkutė iš dviejų renkasi trečią

Penkių dalių esė, kurias sudaro Kipro lietuvės sielos judėjimai, išlydėjimai, kryptys, maršrutai ir nuojautos po margą kultūrų pasaulį.

Ši knyga tai ne vien žodžiai, sakiniai, joje nemažai nuotraukų. Bene labiausiai atkreipiau dėmesį į tai, kad knygos pabaigoje yra dvi panašios kompozicijos fotografijos: fone - medžiai, o pirmame plane stoviniuoja vieniša figūra (skulptūra), ją tarsi bando apsupti tuščia erdvė, kurios gausu kairėje vaizdo pusėje. Vienoje nuotraukoje skulptūrą nuo medžių atskiria dar ir langai. Žiūrint apima vienišumo jausmas, figūros atrodo vienišos. Toks įspūdis dažniausiai lydėjo ir skaitant: Dalia Staponkutė greičiausiai jaučiasi be galo vieniša. Tačiau ką tai reiškia?

"Iš savo inertiško ir mažo pasaulio leidžiamės kelionėn vieniši, bedaikčiai, tylūs ir vienas nuo kito priklausomi. Jaučiamės pavargę vienas nuo kito, įgrisę vienas kitam, tačiau atskirai irgi negalime. Nemokame. Nenorime." (p. 112) Taip prasideda antrosios knygos dalies "Draugų ir mylimųjų išlydėjimas" paskutinė pastraipa. Kitame puslapyje vėlgi matome fotografiją. Ant suoliuko sėdi vieniša moteris: tokia mažytė medžių ir pastato fone, kad net darosi nesvarbu, ar tai ta pati ką tik skaitytų eilučių autorė.

Beje, pirmoji nuotrauka, kurią matome atsivertę knygą, rodos, visai nenuteikia vienišumo jausmui. Tai skulptūra, kurioje du vienas į kitą nukreipti žmonių veidai, žemiau tarp jų kūnų įsiterpusi, rodos, ožkos galva. Du sukuria trečią, ar ne?.. Ir visi trys sudaro ketvirtą, t.y. jau vientisą skulptūrą. Štai ką turiu omenyje sakydamas trys keturiose. Rodos, tai universalus principas, metafizinis. Pitagoro skaičių magija (Pitagoro kvadratą sudaro trys trejų skaičių eilutės (arba stulpeliai)).

Regis, knygoje išsakoma tiesa apie vienišumo jausmą yra tokia: vienišumas nebūtinai yra tuščias, beprasmis jausmas, kaip kai kurie žmonės jį supranta, tai gali būti turtingas, sklidinas nelengvų, bet pirmyn vedančių pasirinkimų, kelias.

Jaučiau, kad mano ir autorės judesiai gana panašaus ritmo, bet nesu tikras, ar rastume bendrą kalbą. Juk vis tik autorė iš dviejų renkasi trečią, o aš iš trijų - keturis. Kitaip sakant, esu iš tų lietuvių, kurie nejaučia potraukio kitoms šalims, jei per savo gyvenimą apkeliausiu Aukštaitiją (, Dzūkiją (Pietų Aukštaitiją)), Žemaitiją ir Suvalkiją, tai to ir užteks. O kur dar Mažoji Lietuva...

Autorė leidžia pažinti dalelę savo sielos judesių, esu jai už tai dėkingas.