Grigorijus Kanovičius „Veidai sutemose“

Apysaką „Veidai sutemose“ rekomenduoju tiems, ką domina 1) klasikinis pasakojimo stilius, 2) istorijos apie paauglius, bandančius suprasti gyvenimą, 3) Lietuvos žydų tema, 4) socialinės neteisybės ir artimo meilės tema.

Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.

Bernard Werber „Tanatonautai“

Visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, kad skaičiau šią knygą, tačiau negaliu pasakyti, kad knyga man patiko. Nors pradžioje - taip - patiko, ir apskritai jos idėja patiko. O idėja tokia, kad tam tikru būdu susiformavusi mokslinių tyrimų grupė pradeda atlikinėti pomirtinio pasaulio tyrimus, sudarinėti to pasaulio žemėlapį. Ir tie keliautojai po anapusinį pasaulį - tanatonautai - eina vis tolyn, vis gilyn, vis daugiau atranda ir supranta. Ir ta intriga, kas gi ten bus toliau, skatino skaityti.
Na bet ko gero, viskam, kas yra gero šioje knygoje, yra atitinkamai kažkas blogo ar nuobodaus. Ir man asmeniškai, kuo toliau, tuo mažiau buvo įdomu skaityti. Labai gali būti, kad šiek tiek kaltas ir lietuviškas vertimas, bet man vis lindo į akis visokios loginės klaidos ar neaiškumai, nesusipratimai, lindo į akis, kad autorius vieniems dalykams (nuobodiems) skiria per daug dėmesio, o kitiems (įdomiems) - per mažai dėmesio. Dėl viso šito galima (ir reikia) ginčytis, bet aš galiausiai susidariau įspūdį, kad autoriui nepavyko pilnai įgyvendinti šios knygos sumanymo ir teikiamų grandiozinių galimybių.

Andrius Jakučiūnas „#Utopijos“

Grotažymė Utopijos matyt reiškia, kad šis pavadinimas yra nuoroda į kažką kitą. Galbūt į Tomo Moro „Utopiją“, galbūt į patį utopijos žanrą, kuris mūsų gyvenamuoju laikotarpiu nėra pats įtikinamiausias. O galbūt visa knyga yra nuoroda į kažką, kas netgi nėra jokia utopija, o greičiau distopija.

Kaip ten bebūtų, knyga man tikrai patiko. Tai bene pirmoji mano pažintis su autoriumi. Iki tol esu skaitęs tik jo straipsnių internete. Na tuomet gal ir nederėtų sakyti, kad pirmoji.

Kaip ten bebūtų, knyga yra apie mus, apie Lietuvą - tokią, kokia ji yra, tokią, kokią kažkas ją norėtų matyti, tokią, kokios kažkas visai nenorėtų matyti, tokią, kuri gali atsirasti tik kažkieno liguistoje arba itin lakioje vaizduotėje, tokią, kurioje mes galbūt gyvensime ateityje, tokią, kurioje mes negyvensime niekuomet.

Kaip ten bebūtų, autorius rašydamas atskleidžia tiek savo humoro jausmą, tiek talentą parinkti taiklius žodžius. Tad skaitymas tampa ne ką mažiau malonus nei įdomus yra tekstų turinys.