2020 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

2020 - knygos, temos

Labiausiai įsiminusi ir privertusi susimąstyti knyga šiais metais buvo "Pokalbiai apie esmes". Tai nebuvo pirma pažintis su Arvydu Šliogeriu, esu lankęs jo paskaitas apie egzistencinę filosofiją, tačiau pirma rimtesnė pažintis su jo paties filosofinėmis pažiūromis. Tai, kas buvo kalbėta apie šiuolaikinę visuomenę, jos tarnavimą Ekranui, apie žmogaus ir daikto santykį arba susitikimą, apie žodžio kaip fikcijos galią, mane tiesą sakant ganėtinai pribloškė. Kaip sako Skirmantas Malinauskas, Tiesa yra svarbu. Tad kad ir kaip banaliai skambėtų šis teiginys - belieka tam tik pritarti. Tiek Šliogeris, tiek Malinauskas kalba apie tiesą, apie tai, kad negalima su ja nesiskaityti, ar leistis paklaidinamam beprasmiuose žodžiuose. Todėl manau, kad jų abiejų pažiūros turi tam tikrą bendrą pagrindą. O tiek vieno, tiek kito asmenybės man buvo šių metų atradimai.

Taigi Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. "Pokalbiai apie esmes". Knyga tiems, kas turi noro susipažinti su galbūt vieninteliu Lietuvos filosofu.

Kita tema, palietusi mane anksčiau ir šiais metais, tai psichikos negalia, sutrikimas. Tikiuosi, jau niekam nekelia abejonių, kad tokie sutrikimai, tokios ligos egzistuoja. Bet kiek apie savo psichinę sveikatą esame pasiruošę kalbėti su savimi ir kitais žmonėmis, kitas klausimas. Kalbėti apie tai aš taip pat mokinuosi. Nes tai reiškia atsisakyti kaltinimų, priekaištų kažkam, ir įvardinti, kas man į gerą, o kas į blogą, kad turiu tam tikrų stiprybių ir silpnybių, kurie akivaizdžiai nėra matomi, bet dėl to ne mažiau tikri. Ir čia suku link Nathan Filer knygos "Skausmingas krytis". Tai personažo Metjaus Houmso bandymas papasakoti, kas su juo nutiko. Čia nerasime populiarių klišių apie šizofreniją, tai kur kas realesnis šios ligos paveikslas. Todėl skaitytoją labiau pamokantis ir apšviečiantis. O man svarbiausias pasakojimo matmuo buvo tai, kaip pasakotojas bando apie tai rašyti, kalbėti su mumis, skaitytojais. Pacituosiu, ką jis pats apie tai sako: "Mano galvoje yra dėlionė, sudaryta iš milijonų atomų. Galiu šiek tiek užtrukti, kol ją sudėsiu".

Na ir dar viena knyga, kuri aktuali būtent šiuolaikinio pasaulio ir šių dienų kontekste, tai Daivos Ulbinaitės "Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė". Šiuo atveju knyga ypatinga tiek, kiek tikėsime, kad Dalia Grybauskaitė išties buvo ir tebėra viena svarbiausių ir stipriausių asmenybių Lietuvoje ir savo darbais, asmeniniu pavyzdžiu, sustiprino mūsų valstybę. Įkvėpė tokius visuomenės veikėjus kaip Andrius Tapinas ar Skirmantas Malinauskas tai visuomeninei veiklai, kokią jie šiuo metu sėkmingai vykdo. Knyga yra tarsi pagiriamasis žodis, ir tiems, kas jau anksčiau domėjosi Prezidentės gyvenimu ir darbais, galbūt nepadarys didelio įspūdžio, bet man ji buvo įdomi šia pažintine prasme ir bendrai kaip pastarųjų 10 metų Lietuvoje apžvalga.

Šie metai be abejo pažymėti Covid-19 pandemija. Ko gero tik dėl šios priežasties paėmiau į rankas Albero Kamiu "Marą". Nežinau, ar dar skaitysiu kitas šio rašytojo knygas. "Maras" nesužavėjo, nors aišku negaliu pasakyti, kad tai bloga knyga. Tiesiog neatradau joje sau svarbių temų ar idėjų. Knyga daugiau apie žmones, jų tipažus ir elgesį tokioje neprognozuojamoje ir mirtinoje situacijoje. Džiaugiuosi praplėtęs savo akiratį dar vienu klasikiniu rašytoju, bet knygoje vietomis erzino filosofavimai, ir galbūt tai, kad maras buvo pasitelkiamas kaip metafora, taip pat pasakojime pasigedau personažių moterų, kažkodėl atskleidžiami tik vyrų paveikslai.

Einam toliau. H.P. Lovecraft "Tykantis tamsoje", Sjon "Baldras, šešėlio sūnus", Ursula K. Le Guin "Žemjūrės burtininkas", Etgar Keret "Ilgintis Kisindžerio", Chinua Achebe "Sugriūva viskas". Neišsiplėsiu apie kiekvieną atskirai. Lovecrafto apysakos buvo stulbinamai geros; sužavėjo Sjono talentas pasakoti istoriją; Žemjūrės burtininkas yra fantasy klasika; Ilgintis Kisindžerio - tiesiog jei ši knyga kada papuls jums į rankas, pabandykite paskaityti bent keletą tekstų, jie tokie crazy; Sugriūva viskas - pasakojimas apie vieno igbų genties vyro gyvenimą katalikybės atėjimo į Nigeriją fone.

2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Joker (2019), režisierius Todd Phillips

Mačiau Džokerį spalio 9 d., dabar jau lapkričio 1 d. Įspūdžiai ne tokie ryškūs, kaip tada, bet vis dėlto... vienas geresnių filmų. Tas juokas, "šypsokis ir viskas bus gerai" tema ir kaip tai, kas vyksta visuomenėje, susilieja su vieno žmogaus likimu - pavaizduota išties talentingai.

O Joaquin Phoenix su tokiais filmais kaip "Her" ir "You Were Never Really Here" dabar ko gero mėgstamiausias mano aktorius.

Filmas tiems, kas ieško gan niūraus psichologinio tipo character study apie tai, kaip žmogus tampa personažu.

Ką turiu omeny? Žmogus - sergantis, bandantis kaip nors išgyventi, turintis svajonių apie komiko karjerą, gyvenantis su mama, ir fantazuojantis apie patikusią merginą. Ir turintis ginklą, kurį panaudojo savigynai. Filmo pabaigoje viso to nebelieka - visi žmogiški ryšiai - su mama, profesija, svajonėmis - nukirsti. Tikėjimo kokia nors prasme nebelieka. Matome tik spalvas, kaukę, personažą, kurį nuo neteisingumo kenčianti visuomenės dalis priėmė kaip savo idealą.

2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

Pasaka: Neil Gaiman "Koralaina"

Ko-ra-lai-na


Mergaitė, kuri nuėjo į Kitą pasaulį ir sugrįžo atgal. Ne tik sugrįžo, bet ir išgelbėjo savo tėvus ir keletą kitų vaikų. Man tai viena iš didžiausią įspūdį palikusių pasakų. Šalia "Hobito". Paprasta ir kerinti, pamokanti ir įtraukianti. Baisi ir stebuklinga. Rodos, siekianti gilią senovę ir dabartį. Paslaptinga. Tradicinė ir šiuolaikiška.

Viena simbolika - raktas. Kasdienis mūsų rankose ir kišenėse randamas daikčiukas. Vieniems atrakinantis, kitiems užrakinantis. Saugantis ir įkalinantis. Raktą kažkada nešiojausi su virvute ant kaklo, dabar kuprinėje, kišenėje. Dabar turiu jų daug. Kažkada turėjau vieną vienintelį.

Kita simbolika - vardas. Mama ir kita mama, Koralaina ir Kerolaina. O katinas? - " Katinai neturi vardų <...> Vardus turite jūs, žmonės. Nes nežinote, kas jūs esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums vardų nereikia." (41 psl.)

Trečia simbolika - saga. Toks apvalus daikčiukas. Rodos, nei kiek nepaslaptingas ir nesimboliškas. Gal todėl toks baisus, kai pavaduoja akis.

Juk tikrasis ir ketvirtasis simbolis yra akis. Matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį aš, tu ar jie norime sukurti. Todėl svarbiausia sąlyga norint patenkinti visus savo poreikius - užsisiųti akis sagomis ir nieko nematyti. Tik tai, kas esi tu pats. tamsa. niekas.

2018 m. spalio 15 d., pirmadienis

Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.

Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.

Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.

2018 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

2018 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

2018 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Detektyvinė literatūra: Jane Harper - Sausra

"Sausra" yra ganėtinai tipiškas detektyvinis romanas, kuriame tyrėjas vienu metu su skaitytoju seka įvykdytos žmogžudystės pėdsakais. Tiesa, šiame romane tyrėjai iš esmės yra du: Aronas Falkas žinoma yra pagrindinis viso romano veikėjas, tačiau kitas tyrėjas taip pat aktyviai dalyvauja. Žmogžudystės taip pat yra dvi: viena jų nutiko jau seniai, o kita dabartinė, ir gali būti, kad abi jos yra savižudybės. Na šitai paaiškės pabaigoje, bet skaitydamas romaną mažai tikėjau, kad tai savižudybės, nes visas miestelis tuo tikėjo, tai kažkaip būtų keista, jei pabaiga tik patvirtintų tai, kuo tikėjo visas miestelis. Nes tai reikštų, kad detektyvai susimovė ir patvirtino tai, kas jau buvo aišku.

Romano vieta - mažas Australijos kaimelis, siaubiamas kaitros. Na gerai, sausros! Viskas o.k., bet tikėjausi, kad gal čia ta sausra suvaidins kažkokį svarbesnį vaidmenį, bet nelabai - na galima sakyti, kad sausra kažkiek prisidėjo prie tų mirčių, bet tik pritempus.

Detektyvo žanras čia perpinamas su praeities šmėklomis, kurios kankina mūsų pagrindinį veikėją Aroną Falką. Bet čia irgi nieko naujo. Geras detektyvinis romanas, bet ganėtiškai tipiškas. Autorės rašymo stilius ar pobūdis niekuo nenustebino, o kartais šiek tiek erzino tam tikri pasikartojantys dalykai. Mano nuomone, romaną sutrumpinus jis būtų šiek tiek efektyvesnis.