Labiausiai įsiminusi ir privertusi susimąstyti knyga šiais metais buvo "Pokalbiai apie esmes". Tai nebuvo pirma pažintis su Arvydu Šliogeriu, esu lankęs jo paskaitas apie egzistencinę filosofiją, tačiau pirma rimtesnė pažintis su jo paties filosofinėmis pažiūromis. Tai, kas buvo kalbėta apie šiuolaikinę visuomenę, jos tarnavimą Ekranui, apie žmogaus ir daikto santykį arba susitikimą, apie žodžio kaip fikcijos galią, mane tiesą sakant ganėtinai pribloškė. Kaip sako Skirmantas Malinauskas, Tiesa yra svarbu. Tad kad ir kaip banaliai skambėtų šis teiginys - belieka tam tik pritarti. Tiek Šliogeris, tiek Malinauskas kalba apie tiesą, apie tai, kad negalima su ja nesiskaityti, ar leistis paklaidinamam beprasmiuose žodžiuose. Todėl manau, kad jų abiejų pažiūros turi tam tikrą bendrą pagrindą. O tiek vieno, tiek kito asmenybės man buvo šių metų atradimai.
Taigi Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. "Pokalbiai apie esmes". Knyga tiems, kas turi noro susipažinti su galbūt vieninteliu Lietuvos filosofu.
Kita tema, palietusi mane anksčiau ir šiais metais, tai psichikos negalia, sutrikimas. Tikiuosi, jau niekam nekelia abejonių, kad tokie sutrikimai, tokios ligos egzistuoja. Bet kiek apie savo psichinę sveikatą esame pasiruošę kalbėti su savimi ir kitais žmonėmis, kitas klausimas. Kalbėti apie tai aš taip pat mokinuosi. Nes tai reiškia atsisakyti kaltinimų, priekaištų kažkam, ir įvardinti, kas man į gerą, o kas į blogą, kad turiu tam tikrų stiprybių ir silpnybių, kurie akivaizdžiai nėra matomi, bet dėl to ne mažiau tikri. Ir čia suku link Nathan Filer knygos "Skausmingas krytis". Tai personažo Metjaus Houmso bandymas papasakoti, kas su juo nutiko. Čia nerasime populiarių klišių apie šizofreniją, tai kur kas realesnis šios ligos paveikslas. Todėl skaitytoją labiau pamokantis ir apšviečiantis. O man svarbiausias pasakojimo matmuo buvo tai, kaip pasakotojas bando apie tai rašyti, kalbėti su mumis, skaitytojais. Pacituosiu, ką jis pats apie tai sako: "Mano galvoje yra dėlionė, sudaryta iš milijonų atomų. Galiu šiek tiek užtrukti, kol ją sudėsiu".
Na ir dar viena knyga, kuri aktuali būtent šiuolaikinio pasaulio ir šių dienų kontekste, tai Daivos Ulbinaitės "Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė". Šiuo atveju knyga ypatinga tiek, kiek tikėsime, kad Dalia Grybauskaitė išties buvo ir tebėra viena svarbiausių ir stipriausių asmenybių Lietuvoje ir savo darbais, asmeniniu pavyzdžiu, sustiprino mūsų valstybę. Įkvėpė tokius visuomenės veikėjus kaip Andrius Tapinas ar Skirmantas Malinauskas tai visuomeninei veiklai, kokią jie šiuo metu sėkmingai vykdo. Knyga yra tarsi pagiriamasis žodis, ir tiems, kas jau anksčiau domėjosi Prezidentės gyvenimu ir darbais, galbūt nepadarys didelio įspūdžio, bet man ji buvo įdomi šia pažintine prasme ir bendrai kaip pastarųjų 10 metų Lietuvoje apžvalga.
Šie metai be abejo pažymėti Covid-19 pandemija. Ko gero tik dėl šios priežasties paėmiau į rankas Albero Kamiu "Marą". Nežinau, ar dar skaitysiu kitas šio rašytojo knygas. "Maras" nesužavėjo, nors aišku negaliu pasakyti, kad tai bloga knyga. Tiesiog neatradau joje sau svarbių temų ar idėjų. Knyga daugiau apie žmones, jų tipažus ir elgesį tokioje neprognozuojamoje ir mirtinoje situacijoje. Džiaugiuosi praplėtęs savo akiratį dar vienu klasikiniu rašytoju, bet knygoje vietomis erzino filosofavimai, ir galbūt tai, kad maras buvo pasitelkiamas kaip metafora, taip pat pasakojime pasigedau personažių moterų, kažkodėl atskleidžiami tik vyrų paveikslai.
Einam toliau. H.P. Lovecraft "Tykantis tamsoje", Sjon "Baldras, šešėlio sūnus", Ursula K. Le Guin "Žemjūrės burtininkas", Etgar Keret "Ilgintis Kisindžerio", Chinua Achebe "Sugriūva viskas". Neišsiplėsiu apie kiekvieną atskirai. Lovecrafto apysakos buvo stulbinamai geros; sužavėjo Sjono talentas pasakoti istoriją; Žemjūrės burtininkas yra fantasy klasika; Ilgintis Kisindžerio - tiesiog jei ši knyga kada papuls jums į rankas, pabandykite paskaityti bent keletą tekstų, jie tokie crazy; Sugriūva viskas - pasakojimas apie vieno igbų genties vyro gyvenimą katalikybės atėjimo į Nigeriją fone.
