Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.

Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.

Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.

Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

Detektyvinė literatūra: Jane Harper - Sausra

"Sausra" yra ganėtinai tipiškas detektyvinis romanas, kuriame tyrėjas vienu metu su skaitytoju seka įvykdytos žmogžudystės pėdsakais. Tiesa, šiame romane tyrėjai iš esmės yra du: Aronas Falkas žinoma yra pagrindinis viso romano veikėjas, tačiau kitas tyrėjas taip pat aktyviai dalyvauja. Žmogžudystės taip pat yra dvi: viena jų nutiko jau seniai, o kita dabartinė, ir gali būti, kad abi jos yra savižudybės. Na šitai paaiškės pabaigoje, bet skaitydamas romaną mažai tikėjau, kad tai savižudybės, nes visas miestelis tuo tikėjo, tai kažkaip būtų keista, jei pabaiga tik patvirtintų tai, kuo tikėjo visas miestelis. Nes tai reikštų, kad detektyvai susimovė ir patvirtino tai, kas jau buvo aišku.

Romano vieta - mažas Australijos kaimelis, siaubiamas kaitros. Na gerai, sausros! Viskas o.k., bet tikėjausi, kad gal čia ta sausra suvaidins kažkokį svarbesnį vaidmenį, bet nelabai - na galima sakyti, kad sausra kažkiek prisidėjo prie tų mirčių, bet tik pritempus.

Detektyvo žanras čia perpinamas su praeities šmėklomis, kurios kankina mūsų pagrindinį veikėją Aroną Falką. Bet čia irgi nieko naujo. Geras detektyvinis romanas, bet ganėtiškai tipiškas. Autorės rašymo stilius ar pobūdis niekuo nenustebino, o kartais šiek tiek erzino tam tikri pasikartojantys dalykai. Mano nuomone, romaną sutrumpinus jis būtų šiek tiek efektyvesnis.

Romantinė literatūra: Yasunari Kawabata - Sniegynų šalis

Romantinė literatūra - romanas, kuriame pasakojama apie romantinius santykius.

Šiuo atveju kalbėsiu apie japonų rašytojo Yasunari Kawabata (1899-1972) romaną pavadinimu "Sniegynų šalis". Neslėpsiu, kad pasirinkau skaityti šią knygą didžia dalimi dėl to, kad rašytojas yra vienas iš Nobelio premijos laureatų.

Kūrinio centre - Šimamura ir Komako, vyras ir moteris, nakvynės namų svečias ir pretendentė į geišas, o vėliau ir tikra geiša. Vieta - mažas karštųjų versmių miestelis Japonijoje, į kurį atvyksta svečiai pailsėti ir gydytis.

Mažai ką sužinome apie šiuos veikėjus, Šimamura turi žmoną ir vaikus, Komako yra 19-20 metų mergina. Knyga padalinta į dvi dalis, taigi skaitome apie jų susitikimus žiemą (antrasis susitikimas) ir vėliau rudenį (trečiasis), pirmoje dalyje taip pat pasakojama apie jų pirmąjį susitikimą. Priežastis, kodėl rašytojas nepradeda pasakoti nuo šio pirmojo susitikimo yra ta, kad Šimamurai vykstant į miestelį antrąjį kartą traukinyje jis įsidėmi "jaunutę mergaitę Joko", nuo to ir prasideda knyga. Joko pasakojime mes matome mažai, tačiau jos akimis ir balsu Šimamura labai žavisi.

Pasakojime labai svarbi Japonijos gamta - kalnai, medžiai, gėlės, sniegas. Be abejo, galime kiekvienas pamąstyti, kokią reikšmę romane turi sniegas, ir pavadinimas "Sniegynų šalis". Kokią reikšmę Šimamuros gyvenime turi Komako ir Joko. Ir galbūt šie romantiniai santykiai kažkuo primena mūsų pačių patirtus romantinius santykius. Jei konkrečiau - daugiau mažiau vienpusius, kuomet viena pusė atsiduoda stipriau už antrąją. Be to, galime daugiau susimąstyti ne apie kenčiančio žmogaus, o būtent to asmens, kuris savo abejingumu verčia kentėti kitą, perspektyvą.

Tai ganėtinai subtiliai pasakojamas romanas apie aistrą, susižavėjimą, šaltį ir šilumą gana egzotiškoje, mums lietuviams, Japonijos gamtoje ir kultūroje. Rekomenduju ir tiems, kas ieško literatūros apie geišas.

Rein Raud - Brolis

Brolis - tai knyga apie paslaptingą išgelbėtoją,
tai knyga-filmas (šiuolaikiškas abstraktus vesternas),
tai knyga apie kurią galima ilgai ilgai diskutuoti, apie ką ši knyga.
Neapsunkinta nereikalingų žodžių ir sufokusuota.

Šį kūrinį priskiriu herojinei literatūrai, turiu omenyje tai, kad pasakojamą istoriją galima apibrėžti kaip vieno herojaus veiksmus padėti žmonėms atsidūrusiems bėdoje. Herojai pasižymi tam tikromis galiomis ar sugebėjimais, kažkuo išsiskiria iš kitų žmonių tarpo.
Rein Raud "Brolis" nėra tipinė herojinė literatūra, kurios ištakas galime matyti mitologijoje, pvz. čia tipinis herojus yra Heraklis. Šis kūrinys primena (spageti) vesternus - modernią herojinės literatūros versiją. Taip pat pasižymi filosofinės literatūros bruožais ir ironija.

Andrzej Sapkowski - Likimo kalavijas

Dar vienas pasakojimų apie raganių rinkinys. Vienok pasirodė silpnesnis už pirmąjį, nes labiau koncentruojasi į romantinius raganiaus santykius su moteriškąja lytimi, kas kartais pasirodo ganėtinai cheesy, banaliai, melodramatiškai. Čia labiausiai nuvylė antroji istorija "Ledo krislas", "Truputis pasiaukojimo" iš pradžių irgi atrodė nekaip, bet galiausiai ši visai patiko.

Kita vertus, šiame rinkinyje pagaliau užsimezga tam tikras tęstinumas: paskutinės dvi istorijos pratęsia pasakojimą iš pirmojo rinkinio "Kainos klausimas". Atsiranda didesnė intriga, išspręndžiamas tam tikras klausimas dėl raganiaus profesijos tęstinumo. Apskritai čia jau pavyksta nerti giliau, nes tiek burtininkės, tiek raganiai įgydami savo ypatingus gebėjimus praranda kai ką labai žmogiška, tad tenka gyventi su to pasekmėmis.

Vertinu tiek šį, tiek pirmąjį rinkinį 4 balais iš 5, nors šis vis tik pasirodė kiek silpnesnis, tad 4 su minusu. Kaip ten bebūtų, tiems, kas ieško geros fantastikos (N-16), rekomenduoju.