Renata Šerelytė „Vėjo raitelis“

Truputį papasakota apie vieną, truputį apie kitą, apie viską, ir apie nieką, ir dar kažkur visame tame vėjo raitelis praūžė ir dingo.

Renata Šerelytė man jau šiek tiek pažįstama, ir iš gerosios pusės. Man labai patiko „Ledynmečio žvaigdžės“, nors tai ir nėra pats lengviausias romanas, patiko ir „Mėlynbarzdžio vaikai“, visai patiko ir vienas naujausių rašytojos romanų „Rebekos salos“.
Tad šis 2010 m. metais išleistas fantasmagoriškas romanas - pirmasis, kuriuo nusivyliau. Taip, čia ta pati Šerelytė, kuri parašė ir tas knygas, aš ją atpažįstu, bet kūrinys nepaveikus. Ir ne be priežasties. Jei kituose romanuose buvo aiškūs pagrindiniai personažai, apie kuriuos sukasi pasakojimas, tai čia tokių nėra. Iš pradžių atrodo, kad dėmesio centre bus paauglė Saša, bet po to imtasi pasakoti apie televizijos laidos darbuotojų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tiesą sakant, skaityti apie tai man visai patiko, bet kas iš to?.. Galiausiai knygos net nebaigiau skaityti, nes dingo susidomėjimas ja. O tai ir baisiausia - kai skaitai, skaitai ir dingsta susidomėjimas! Atrodo, kad romanas apie nieką: apie viską po truputį. O aš pažadėjau sau, kad neversiu savęs skaityti knygų, kai įsitikinsiu, kad jos nevertos mano dėmesio ir laiko. Tai taip ir atsitiko su šita knyga.

Knyga trumpa, tad kas norite susidaryti savo nuomonę, prašom, ypač kam patinka Renata Šerelytė arba istorijos balansuojančios tarp realybės ir magijos, fantastikos. Šie du pasauliai knygoje balansuoja visai neblogai, tą Šerelytė moka, bet kažkaip likau nesupratęs, kokį velnią tie TV žurnalistai čia veikia. Kažkas vyksta, bet kartu ir nieko nevyksta.
Ir dar - čia tas atvejis, kai geriau jau knyga būtų parašyta paprastesniu žodynu, nes dabar ne tik kad nesuprantu, kas vyksta, bet dar ir gausu keistų žodžių, rodančių rašytojos išprusimą ir visą kitą, bet mane tik erzinančių. Kyla įspūdis, kad knyga rašyta tik sau, ir dar saujelei rašytojos žodynu besimėgaujančių gerbėjų.

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Kuo puikiausiai galiu rekomenduoti šią knygą ieškantiems istorinio romano paaugliams. Trys pagrindiniai veikėjai - paaugliai, ir netgi mūsų senasis valdovas Žygimantas Augustas - čia paauglys. Ir dar vienas įdomus istorinis personažas - alchemikas, magas, mistikas (ar dar kaip norite) Tvardovskis, arba lenkiškai - Pan Twardowski. Apie jį aš nebuvau girdėjęs, tad knyga atliko savo švietėjišką misiją.
Knyga ne tik apšviečia ir paskatina domėtis XVI a. pradžios Lietuva, bet ir parašyta gudriai. Vardai parinkti neatsitiktinai. Mistiniai elementai neatsitikiniai. Citata knygos pradžioje - neatsitiktinė. Šiuolaikinis pasaulis ir praeities pasaulis tarpusavyje dera... Na, neblogai. Paauglių tarpusavio bendravimas mane įtikino, kad daugmaž taip šiuolaikiniai paaugliai galėtų bendrauti.

Nesu ekspertas to, kokią literatūrą mėgsta ar nemėgsta paaugliai, bet knygą suskaičiau visai įdomiai ir kaip suaugėlis. Ne vienoje vietoje pasakojama istorija aiškiai galėjo pereiti į kur kas aštresnes scenas, čia jautėsi, kad rašytoja save stabdo, nes negali sau leisti pernelyg žiaurių ar seksualinės tematikos scenų. Bet tai nėra knygos minusas, nes vis vien gali paskatinti diskusiją tomis temomis. Tad vien jau tai, kad rašytoja jų nevengia ir duoda aiškų pagrindą apie jas kalbėtis, yra stipru.

Lietuvių literatūra

Vienas iš mano tikslų - skaityti lietuvių autorius, susipažinti su jais. Taip pradėjau suprasti savo patriotiškumą, taip geriau suprantu, kas aš, lietuvis, esu. (Nesu entuziastas pasaulio ar Europos piliečio idėjos, nesu ir nieko prieš žmones, kurie save tokius laiko, džiaugiuosi būdamas turtingos Europos kultūros dalimi.) Kažkada pradėjau kelti sau klausimus: kas man yra Lietuva?, kas yra lietuvis?, kas yra patriotiškumas?

 

Literatūrą pasirinkau kaip tą meno rūšį, kuri man arčiausiai širdies ir proto. (Po to seka muzika ir kinas). Didelę dalį to, ką suprantu apie pasaulį ir žmones, išmokau iš knygų - tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros. Pasaulinė literatūra - gerai. Tačiau supratęs, kad skaitydamas vien ją, tolstu nuo to, kas esu, susimąsčiau.

 

Netgi galiu įvardinti, kad pirmasis kūrinys, man parodęs, kad lietuvių literatūra yra įdomi ir aukšto lygio, buvo Romualdo Granausko „Kenotafas“. Ir visa šio rašytojo kūryba man paliko didelį įspūdį, tai buvo pirmoji brandi meilė (jau buvau baigęs mokyklą ir skaičiau tik tai, kas man buvo įdomu).

 

Pernai, 2017-aisiais, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Netapau jos fanu, tačiau be perstojo žavėjausi, kaip ši rašytoja sugeba išlaikyti savo stilių ir tuo pačiu nestovėti vietoje, sukurti vis kažką naujo.

Įdomu susipažinti ir su jaunaisiais kūrėjais: nustebino Mindaugo Jono Urbono ir Virginijos Rimkaitės debiutiniai kūriniai.

Niekam neperšu lietuvių literatūros (kaip nedera piršti ir savo religijos). Tegul žmonės patys renkasi, tegul žmonės mąsto savarankiškai, tegul ieško ir atranda, tegul klausia ir domisi.

Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Trečias „Trys keturiose“ sezonas. Pirma serija.

Ką gi, pats laikas pradėti trečius šio tinklaraščio, galinčio pasigirti rekordiškai žemu sekėjų skaičiumi, metus.

Povilas Šklėrius, priešingai, gali pasigirti ne tik dideliu sekėjų skaičiumi, bet ir tuo, kad pradėjo rašyti trečią knygą. O čia aš apie antrąjį jo romaną „Mano tėvas, mano sūnus“.

Romanas išpildytas vidutiniškai. Jame ne vienas mąstyti ir jausti verčiantis epizodas, ne du nuobodūs epizodai, ir ne trys prasti epizodai.

Žiūrėkit, romaną tikrai rekomenduoju, jei patiko pirmasis Povilo Šklėriaus romanas, autorius rašo lengvai ir nepasakysi, kad paviršutiniškai. Daugiausiai rašo apie tai, ką išmano. Šiame romane daug dėmesio skiriama ne tik pasakotojo santykiams su merginomis, bet ir šeimos reikalams - koks netikęs pasirodo buvo pasakotojo Tomo tėvas, ir kokia „vidutiniška“ buvo jo mama. Pirma pusė knygos padarė didesnį įspūdį, antra - mažesnį. Neaišku, kam, antroje dalyje, pradėta pasakoti trečiu asmeniu, pabaigoje - kažkaip nelabai derantis prie pasakotojo asmenybės prasidėjo merginos sekimo trileris.

Skaitysiu Šklėrių ir toliau. Tikiu, kad jis pasitemps ir dar parašys savo geriausią knygą ateityje.

Metų skaitymo ataskaita (3)

Geriausios šiais metais mano skaitytos knygos yra:

1. George Orwell „1984-ieji“ (1949) - mano manymu, ši yra geriausia šiais metais mano skaityta knyga. Aktuali, gerai parašyta, emociškai paveiki.
2. Francis S. Collins „Dievo kalba“ (2006) - tai knyga apie mokslo ir religijos santykį. Mano manymu tai ypatingai svarbi tema, o autoriaus argumentai man paliko didelį įspūdį.
3. Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929) - karas, frontas ir tai, kas laukia grįžus namo. Ypatingai svarbi knyga, kurią reikia perskaityti visiems.
4. Bernardas Gailius „Džeimsas Bondas Mitas ir politika“ (2017) - mano manymu, geriausia šių metų mano skaityta lietuvių autoriaus knyga, kurią perskaitęs į Džeimso Bondo personažą jau niekada nežiūrėsiu, kaip anksčiau. Nebuvau ir nesu Džeimso Bondo fanas, tačiau man paliko stiprų įspūdį autoriaus mintys apie tai, kiek daug jis reiškia mūsų vakarietiškai kultūrai.
5. Daniel Kahneman „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (2011) - psichologija ir ekonomika. Ir vis klystantis žmogus. O šioje knygoje autorius aprašo viso gyvenimo pasiekimus. Jo įžvalgos labai svarbios norint suprasti save ir dabartinį pasaulį, kuriame gyvename.
6. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“ (1697) - lengvai skaitoma, klasiška ir geniali knyga.
7. William Faulkner „Absalomai, Absalomai!“ (1936) - ypatingai sunkiai skaitoma knyga, palikusi neišdildomą šedevro įspūdį.
8. Lois Lowry „Siuntėjas“ (1993) - knyga paaugliams ir suaugusiems, apimanti daug temų: mirtis, gyvenimas, senatvė, jaunystė, šeima, visuomenė, atmintis...
9. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“ (2005) - ko gero labiausiai nustebinusi lietuvių autoriaus knyga šiais metais. Net neįsivaizdavau, kad tokia knyga egzistuoja!
10. J.R.R. Tolkien „Hobitas“ (1937) - Nuotykių žanro klasika vaikams, suaugusiems, visiems. Ir ypatingai gera knyga, norintiems pradėti pažintį su Tolkieno kūryba.
11. Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994) - žodžio meistro knyga, kurią imdamas nežinau, ko tikėjausi, bet gavau daug. Skaitymo procesas buvo grynas malonumas.
12. Virginija Rimkaitė „21a“ (2017) - puikus jaunos lietuvių kūrėjos debiutas literatūroje.
13. Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“ (1967) - trijų moterų istorijos, skaudžios, psichologiškai įžvalgios.
14.  Gintaras Bleizgys „Karmelio kalno papėdėje“ (2017) - gerai parašyta knyga, norintiems suprasti, kaip religinės įžvalgos gali būti taikomos kasdieniame gyvenime.
15. Isabelle Nazare-Aga „Manipuliuotojai tarp mūsų: kaip juos atpažinti ir kaip nuo jų apsisaugoti“ (1997) - tiesiog knyga, kurią reikia perskaityti tiems, kas nori suprasti, kas yra manipuliatoriai ir kaip galima nuo jų apsisaugoti. Besidomintiems psichologija - būtina knyga.

Metų skaitymo ataskaita (2)

Antroje ataskaitos dalyje pateikiu knygas, kurios man pasirodė įdomios, vertingos ir gerai parašytos, bet nepateko tarp labiausiai patikusių mano knygų. Vienos jų galbūt ir geresnės už kitas, bet čia nesismulkinsiu. Tai knygos, kurias rekomenduoju visiems, kas dar jų neskaitė, girdėjo apie jas, ar ruošiasi skaityti. Įdomumo dėlei knygas pateikiu chronologine jų išleidimo tvarka.
Trečioje ataskaitos dalyje, kuri pasirodys rytoj ar poryt, pateksiu geriausias šiais metais skaitytas knygas. Žinoma, geriausios jos pasirodė man asmeniškai.

1. Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818)
2. Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“ (1940)
3. C.S. Lewis „Didžiosios skyrybos“ (1945)
4. Vidmantė Jasukaitytė „Stebuklinga patvorių žolė“ (1981)
5. Graham Greene „Monsinjoras Kichotas“ (1982)
6. Jean-Marie G. Le Clézio „Auksinė žuvelė“ (1997)
7. Laura Sintija Černiauskaitė „Liučė čiuožia“ (2003)
8. Undinė Radzevičiūtė „Strekaza“ (2003)
9. Dan Brown „Da Vinčio kodas“ (2003)
10. Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“ (2005)
11. Laura Sintija Černiauskaitė „Kvėpavimas į marmurą“ (2006)
12. Patrick Ness „7 minutės po vidurnakčio“ (2011)
13. Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“ (2011)
14. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“ (2013)
15. Hannah Kent „Paskutinės apeigos“ (2013)
16. Aušra Kaziliūnaitė „Esu aptrūpėjusios sienos“ (2016)
17. Nerijus Cibulskas „Archeologija“ (2016)
18. Mindaugas Jonas Urbonas „Dvasių urna“ (2016)
19. Povilas Šklėrius  „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016)
20. Undinė Radzevičiūtė „Kraujas mėlynas“ (2017)

Metų skaitymo ataskaita (1)

Šiais metais perskaičiau virš 40 knygų. 5 iš jų daugiau ar mažiau mane nuvylė. Taigi metų ataskaitą pradedu nuo skilties „Labiausiai nuvylusios knygos“.

1.  Pirmiausiai norisi paminėti Sofi Oksanen romaną „Norma“ (2015)- tai pirma mano skaityta šios autorės knyga, apie autorę girdėjau daug gero, bet pradėjau ne nuo tos knygos. Manau, kad prie S. Oksanen kūrybos dar grįšiu, tačiau tai buvo bene didžiausias šių metų nusivylimas.
2. Nikolaj Frobenius „Laturo katalogas“ (1996) - turėjau ją savo knygų lentynoje ir nežinojau, verta ji čia toliau būti ar ne, nes nelabai prisiminiau savo įspūdžių. Nusprendžiau perskaityti ir nuspręsti, ko ji verta. O skaityti net nebaigiau. Čia daug bjaurių dalykų, bet mane jie ne itin palietė, galiausiai skaityti tapo tiesiog nuobodu.
3. J.K. Rowling, John Tiffany ir Jack Thorne „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ (2016) - ne, šita knyga manęs nenuvylė taip baisiai, kaip pirmos dvi. Ji visai nieko. Bet manau, kad ji buvo nereikalinga. Nieko nepridėjo prie Hario Poterio pasaulio ir nieko neatėmė. Perskaičiau ir beveik pamiršau.
4. Toliau Undinės Radzevičiūtės „Frankburgas“ (2011) - mano nuomone, tai vienintelė nepavykusi U. Radzevičiūtės knyga. Paini, chaotiška ir galiausiai man neaišku, ką autorė norėjo ja pasakyti. Arba tai, ką norėjo pasakyti, man pasirodė nelabai svarbu.
5. Galiausiai Viktorijos Ašmankevičiūtės „Tamsos piemuo“ (2017)- skaityti taip pat nebaigiau, nes buvo nuobodu. Tai visai šviežiai išleistas romanas, kuris patraukė mano dėmesį viršeliu. Galbūt autorės ir laukai nebloga iliustratorės karjera, bet panašu, kad rašyti talento jai trūksta.

Ataskaitą tęsiu su knygomis, kurios pasirodė visai įdomios, nors jokios ypatingos vertės jose galbūt ir nėra.

1. Meilė Jančorienė-Rinkevičiūtė „Nerimo akmuo“ (2017) - knyga, kur įvairūs specialistai kalba apie depresiją, nerimą.
2. Undinė Radzevičiūtė „180“ (2015) - visai smagus "nesėkmių romanas".
3. Delia Ephron „Sirakūzai“ (2016) - apie tai, kas yra šiuolaikinė pora, šiuolaikinis požiūris į santuoką.
4. Laura Sintija Černiauskaitė „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994) - skaityti visai įdomu, bet norėjosi kur kas daugiau.