K. Sabaliauskaitė "Silva Rerum"

Tai draminis 19 dalių serialas apie XVII a. viename Lietuvos kaime augusius ir Vilniuje apsigyvenusius jaunuolius: švento gyvenimo pasiryžusią siekti mergelę ir jos protingą, bet cinišką brolį dvynį. Kaip jų likimus pakreips aistras sužadinęs įtakingas sostinės underground'o veikėjas?..

Skaičiau šį romaną jau antrą kartą ir šįkart įspūdis netgi geresnis. Ko gero labiausiai žavi pasakojimo stilius("...Vilniuje vis dažniau kilmingi vyrai ieško nuotakų, su kuriomis būtų galima pasikalbėti ne tik apie valgį, kaspinėlius ir ūkiškus reikalus, bet ir apie subtilesnius gyvenimo dalykus (p. 106)") ir Bironto (arba J.K.B., kaip sau žymėjausi užrašuose) asmenybė, kuri visgi nušluoja visus Norvaišas į šalį (įdomu, ar rašytoja to ir tikėjosi iš šio personažo jį kurdama, juk vis tik knyga apie Norvaišų šeimą...).

Norisi pasakyti, kad istorija mane įtraukė ir jaučiau nemenką pagrindinių personažų gyvenimo bei lemiamų sprendimų naštą. Dėl šios priežasties ne visada norėjosi grįžti į knygos puslapius ir palikti jokiomis tragedijomis nekvepiančią savo kasdienybę. Tačiau šis emocinis krūvis, apie kurį kalbu, reiškia patogumo zonos ribas, kurias peržengti reiškia pasirinkti brandų kūrinį vietoje patogaus lengvo... O ir visas tragedijas tarsi užglostė sklandus, talentingas pasakojimas.

Tačiau man užkliuvo 3 skyrelis apie Jonelį Tarvydą. Kam reikėjo visą skyrių (tiesa, jis bene pats trumpiausias, trumpesnis už jį tik baigiamasis 19 skyrius) suteikti antraeiliam personažui, jeigu vėliau jis ir lieka toks - vienas iš antraeilių personažų, savaip įtakojusių Uršulės likimą, bet tik tiek?.. Mano nuomone, pilnai pakaktų jo istoriją papasakoti trumpai, kaip pavyzdžiui, Marijono Daugėlos, kuris irgi svarbus mums tik tuo, kad savaip pakreipė J. K. Bironto gyvenimą.

Marcelijus Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo"

Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.

Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).

Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.

Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.

Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė ,,Santuokos alchemija"

Paslaptingoji trijulė - nigredo, albedo ir rubedo, o ketvirtasis ir paskutinis - šnipštas!

Knyga mane iš pradžių sudomino, nors su Olego Lapino straipsniais ar ankstesnėmis knygomis nesu susipažinęs. Palyginti santuokoje vykstančius procesus su alchemija (tie keisti žodžiai ir yra iš alchemijos) pasirodė įdomu, vyrą palyginti su siera, o moterį su gyvsidabriu - netikėta.
Mano smalsumas buvo suaktyvintas, tačiau skaitant toliau kai kas pradėjo erzinti, kai kas pasirodė nuobodu. Ėmiau suprasti, kad išskyrus bandymą pasirodyti įdomia, ši knyga neturi nieko, kas mane įtrauktų, nustebintų, priverstų susimąstyti. Tikiu, kad kai kam ji gali pasirodyti parašyta smagiu, lengvu stiliumi, kai ką gali prajuokinti ar padėti susimąstyti apie savo santykius. Nesakau, kad turinys nieko vertas. Tačiau man skaityti buvo nuobodu, nes tikėjausi rimtesnės, nuoseklesnės psichologinės santykių analizės, o tai, ką radau, galiu apibūdinti kaip padriką, neapgalvotą bandymą pažvelgti į poros santykius kiek kitokiu žvilgsniu.

Čia nėra net užuominos apie kokius nors mokslinius tyrimus, kuriais autoriai grįstų savo teiginius. Viskas - jų asmeninės, profesinės patirties ir pamąstymų rezultatas. Dėl jų profesinės patirties abejonių man nekyla, kaip specialistais esu linkęs pasitikėti. Tačiau skaitant kilo klausimas - ar vien to užtenka, norint parašyti gerą knygą.
Skyrelių pavadinimai pasirodė sugalvoti pirmu bandymu, neatsižvelgiant į skyrelio turinį, pvz., pačioje skyrelio ,,Ar galima meilė be sekso" pradžioje rašoma ,,Į klausimą apie meilę be sekso galima atsakyti klausimu: ,,ar būna neseksualus amžius?" (psl. 20). Argi negalima buvo skyrelio tuomet taip ir pavadinti, jei ketini rašyti būtent apie tai?.. Suprantu, kad klausimai panašūs, bet pats skyrelio pavadinimas netenka prasmės. Kitame skyrelyje ,,Kaip atsisveikinti su savo tėvais" rašoma tik apie sūnaus santykius su motina. Tad argi buvo negalima skyrelio pavadinti ,,Kaip atsisveikinti su savo motina"?. Skyrelyje ,,Ar vaikai padeda ar trukdo porai" pirma krenta į akis praleistas kablelis prieš antrąjį ,,ar", o po to - tai, jog šis klausimas taip pat nenagrinėjamas, jame rašoma apie tai, kokie sunkumai kyla tėčiui šeimoje gimus vaikui.
 Knyga sudaryta iš skyrelių apie vyrus ir skyrelių apie moteris. Tačiau man taip ir liko neaišku, kaip geriausia knygą skaityti: lyg ir norėtųsi skaityti visus skyrelius, tačiau kai kas juose kartojasi, grubiai tariant žodis ,,vyras" pakeistas žodžiu ,,moteris". Peržiūrėjus turinį iškart matoma, kad nagrinėjamos temos kartojasi. Tad galbūt vyrui užtektų perskaityti apie vyrą?.. Nežinau, šiuo atžvilgiu, knyga taip pat pasirodė neapgalvota. Be to, trečioje dalyje pavadinimu ,,Rubedo" moterims skirta tik 9 puslapiai, vyrams - 21 puslapis. Palyginimui galiu pasakyti, kad pirmoje dalyje vyrams taip pat skirta daugiau knygos erdvės, tačiau bent ne dvigubai daugiau. Antroje dalyje abiems lytims dėmesio skiriama maždaug vienodai.

Knygą galiu rekomenduoti tik tiems, kas nori paskaitinėti kažką apie santykius, tą kažką čia ir galima rasti. O mane knyga nuvylė, neradau, ko tikėjausi, be to, pasirodė, kad autoriai mažai galvojo apie turinio pateikimą.

Marina Stepnova "Lazario moterys"

Trys moterys, o ketvirtas - vyras - Lazaris Lindtas. Jis savaip ,,įsipaišo" į kiekvienos iš jų svajones ir gyvenimą.

Barbariska ir jos svajonė turėti namus. Galočka ir jos mylimasis Nikolenka. Marusia ir jos noras susilaukti vaiko. Beje, niekada nesupratau, kaip rusai sugalvojo Aleksandrus vadinti Sašomis, tačiau šis jų gebėjimas kurti mažybines vardų formas mane žavi iki šiol.

Vargu ar įsivaizduočiau, kad šiame dešimtmetyje įmanoma parašyti geresnį rusišką romaną negu šis. Pacituosiu Kristiną Sadauskienę iš Kultūrpolis.lt: ,,Pastebėjau, kad tai, kas pavyksta tiems keliems mano žinomiems šiuolaikiniams rusų autoriams, turbūt vargu ar pavyktų kurios kitos valstybės kultūrinėje terpėje išaugusiems literatams. Dramatiškumą gesina ironija ir cinizmas, vulgarumą atsveria tyrumas, aštrus materializmas dera su poezija ir taip toliau, beprotišką meilę sutramdo gyvenimo aplinkybės". O gero rusiško romano neskaičiau nuo Dostojevskio laikų (tai reiškia maždaug 6 metai atgal), todėl visai pasiilgau.

Nors vertinu šį kūrinį aukštai, vis tik kai kas man jame ir nepatiko. Pavyzdžiui, pritrūko paties Lazario Lindto, jo asmenybės ryškumo ir visaip išgarsintos įtakos ir visagalybės. Supratau, kas turima omenyje ir mačiau keletą tos didžiulės įtakos pavyzdžių, bet norėjosi kiek daugiau. Suprantu ir tai, kad romanas sąmoningai šiek tiek provokuoja skaitytoją, nes Lindtas kūrinyje atlieka panašų vaidmenį kaip ir visa XX a. Rusijos istorija - lieka fone. Centre gi - trijų skirtingų kartų moterys. Bet vis tik jo vardu pavadinta ir viena knygos dalis, taigi skaitytojo provokacija, manau, yra dalinė, Lindtas lieka kažkur per vidurį tarp pirmaplanių ir antraplanių personažų, tad vėlgi, man norėjosi jo daugiau.

Tačiau tai atperka labai vaizdinga pasakotojo kalba, ryškios personažų asmenybės (nors Lindtui ryškumo, mano nuomone, pritrūko), gerai įgyvendintas rašytojos užmojis apskritai imtis rašyti tokių didelių apimčių kūrinį, kuriame į vieną supintos begalė kitų istorijų. Nuojauta man sako, kad jis nėra pilnai apgalvotas, kai kurios detalės gal ne visai savo vietoje, bet ta pati nuojauta sako, kad reikia šitą knygą mylėti. Todėl imkite, skaitykite ir mylėkite!

I. Yalom "Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos"

Irvinui Yalomui jau 85 metai, o ,,Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos" išleistos prieš metus, yra jo naujausia knyga. Ką reiškia tokiame amžiuje aktyviai užsiimti ne tik rašymu, bet ir psichologiniu konsultavimu aš pasakyti negaliu ir įsivaizduoti sekasi sunkiai, tačiau skaitant noveles atsirado minimalūs supratimo pradmenys: mylima profesija norisi gyventi ir kartais atiduoti jai paskutines jėgas, žmonės stebisi ir klausinėja ,,vis dar dirbate?!", mirties nuojauta tampa arba priešu, arba kasdieniu palydovu, kaip dantų šepetėlis ar šukos.

Novelės parašytos paprastai, išlaikant pagrindines knygos temas (mirties baimė, senatvė, mirtina liga) pasakojimo centre. Kai kurios novelės nustebino kiek neįprastu pateikimu. Įprastas pateikimas yra maždaug toks - į kabinetą pirmai konsultacijai atvyksta klientas, ir toliau pasakojama, kaip sekėsi su juo dirbti iki paskutinės konsultacijos. Ir tokia istorija be abejo gali būti įdomi, tačiau ilgainiui greičiausiai jos taps nuobodokos. Juk mūsų protas ir atmintis ne visada veikia tokiu tiesiaeigiu principu. Todėl smagu, kad ir I. Yalomas vieną istoriją pradeda nuo savo namų šeimininkės laidotuvių, kitą nuo kliento elektroninio laiško, dar kitą istoriją pateikia kaip pasakojimą apie du skirtingus klientus.

Esu skaitęs ir Genovaitės Bončkutės-Petronienės "Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete": istorijos pasirodė kiek nuobodokos dėl jau minėto linijinio pasakojimo, taip pat labiau edukacinės nei literatūrinės. Čia jau ne tiek kritika, kiek skonio reikalas. Su psichoterapija norinčiam susipažinti ko gero rekomenduočiau paskaityti ir šią lietuvių autorės knygą. Kita vertus, jei žmogus norėtų ne tiek susipažinti, o praplėsti savo supratimą apie psichoterapiją, tai I. Yalomo istorijos kur kas geresnis pasirinkimas.

Renata Šerelytė "Rebekos salos"

Renatos Šerelytės "Rebekos salų" viršelis man daugeliu atžvilgių patiko. Jis mistiškas, paslaptingas. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Įdomu, ar tai padaryta sąmoningai?.. Vandenyje matome valtį, tačiau mergina ir paukštis tėra šmėklos, todėl nepalieka atspindžių? Nors knygoje ir nėra jokių fantastinių būtybių, tačiau tai gali išreikšti dviejų pasaulių idėją - pagrindinė personažė persikelia iš realaus į netikrą pasaulį.

 Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Taigi viršelis daugiausiai kuria nuotaiką ir tai daro pakankamai sėkmingai, taip pat iš dalies atspindi ir knygos turinį.

O ką manote jūs? Jei esate skaitę šią knygą, kaip ji Jums patiko?

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"

Justinas Dižavičius:
Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.
Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).
Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Neringa Butnoriūtė:
Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys.