Juozas Grušas "Už saulę gražesnis"

Tiems, kas žino Juozą Grušą, rekomenduoju sugrįžti prie jo kūrybos, o tiems, kas nežino, susipažinti :) Aš gegužės mėnesį domėjausi Juozo Grušo biografija, asmenybe ir kūryba. Perskaičiau jo dramą "Herkus Mantas" ir nemažai novelių iš 1998 m. išleisto rinkinio "Už saulę gražesnis".

Novelės, kurios pasirodė tikrai įdomios ir įtraukiančios: "Už saulę gražesnis", "Kelionė su kliūtimis", "Sunki ranka", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą". Nors ir neperskaičiau visų novelių dėl tam tikrų apribojimų, mielai grįžčiau prie Juozo Grušo kūrybos ateityje. Jo novelės, ir apskritai jo kūryba, tokia įvairiapusė, kad  nuobodu beveik nebuvo. Aišku, nerekomenduoju tiems, kas negali pakęsti tradicinės lietuvių literatūros, aš ir pats mokykloje jos nemėgau, bet vėliau man ji pradėjo patikti, ir dabar skaitau su malonumu :) O Grušas moka rašyti ir naiviai, jausmingai, ir dramatiškai, ir ironiškai, su humoru.

Andrzej Sapkowski "Paskutinis noras"

Pradėjau skaityti vieną žymiausių fantastikos serijų - "Raganiaus" seriją! Valio! Valio! Valio!

Neskaitau daug fantastikos, bet "Žiedų valdovą" laikau bene geriausia grožinės kūrybos knygų serija. Tad pagalvojau, kad pats laikas imti ir susipažinti su dar kažkuo panašiu.

O panašumų čia nemažai - elfai, nykštukai, burtininkai, visokios pabaisos. Tiesa, Sapkowskio pasaulis pabaisų rūšių skaičiumi panašu, kad gerokai lenkia Tolkieno pasaulį. Kokių mitologinių pabaisų čia tik nėra!?..

Bet man visas genialumas yra ne tame, kad raganius eina ir kovoja su pabaisomis, bet kiekvienoje atskiroje istorijoje aprašomas nuotykis yra vis kitoks. Nors pabaisos taip pat egzistuoja, bet pasirodo, kad kai kurios jų tėra prakeikti žmonės, kartais netgi ne itin piktybiški. Kiti - labai agresyvūs, tas tiesa. Ta įvairovė ir stulbina! Nežinai, ko tikėtis kitoje istorijoje.

Pirmoji serijos knyga "Paskutinis noras" galbūt ir neatskleidžia viso autoriaus talento ir sukurto pasaulio galimybių. Kažkaip įsivaizduoju, kad serijoje turėtų būti ir stipresnių knygų už šią, todėl šią vertinu 4 balais iš 5. Bet to vieno balo tikrai neverta sureikšminti, tai tiesiog mano nuomonė, mano vertinimas, bet esmė tame, kad knyga tikrai labai patiko ir su malonumu skaitysiu antrąją knygą.

Toliau keletas svarbių pastebėjimų iš kitų blogerių:

Knygos nugarėlė:
"Rašytojas apsakymuose šmaikščiai ir subtiliai panaudoja visiems žinomus stebuklinių pasakų epizodus: pasakojimus apie princeses, vaduojamas iš bokštų, įpina epizodus iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“, kur Snieguolė iš tikro yra galvažudė, kurią medžiotojas išprievartavo ir paliko trankytis po miškus."

Kitty Writer:
"Kitas svarbus dalykas, kurį būtina paminėti, tai, kad istorijoje yra tam tikrų vietų, kurios netinka jauno amžiaus skaitytojui. Jau patys pirmi puslapiai tai patvirtina. Laimei, tokių vietų čia daug nėra, o ir paminėdamas įspūdingesnius atvejus rašytojas ganėtinai atsargus."

M.P.E. Martynenko - Be penkių pasaulio pradžia

Goodreads svetainėje šiuo metu knyga įvertinta 74 žmonių, net 40 iš jų skyrė aukščiausią įvertinimą. Toliau pateikiu man įdomiausius pasisakymus iš interneto.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės sako:

"Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck."

 

Kiti ėmė ir parašė, geriausiai, mano nuomone, tai padarė Lina Ožeraitytė:

"Gretindamas šleikštulį keliančius įvaizdžius su nekaltais, tyrais simboliais ar net filosofiniais apmąstymais, autorius balansuoja ant slidžios klišių ribos. Jam išsilaikyti ne visuomet pavyksta, tačiau vitališka energija ir sprogstantis kūrybinis potencialas veržte veržiasi iš kiekvieno puslapio."
 

Knyga susilaukė ir rimtesnės kritikos: Jurgis Kraujalis, Naujasis Židinys rašo:

"Nėra reikalo per daug gilintis į tekstų poetiką ar meninę vertę. Martynenko fenomenas veikiau turėtų dominti literatūros sociologijos požiūriu. Knyga yra išleista 2000 egzempliorių tiražu. Manau, jis bus išpirktas, bent jau taip byloja autoriaus internetinio blogo populiarumas ir sausakimšos barų erdvės per slam poezijos skaitymus. Visa tai signalizuoja esminį dalyką, kad vis dėlto be penkių pasaulio pradžia yra pop literatūros pavyzdys."

 

Na ir dar vienas svarus atsiliepimas - Mano knygų pasaulis:

"Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį."

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Trumpas video

Ar norėtumėte daugiau video apžvalgų? Ar įprastų tekstinių? Dešinėje galite balsuoti.

Štai video apžvalga -

 

Jei norite skaityti, čia įdedu ir tekstą:

Pradedu nuo antrosios tetralogijos dalies ne dėl to, kad ji būtų geresnė už pirmąją, bet todėl, kad ją neseniai skaičiau. Taip, pirmoji dalis ko gero įspūdingesnė, juk joje pagrindiniai personažai yra vaikai, o po to jaunuoliai, todėl pasakojimas turi savotišką nekaltumo prieskonį. Čiagi visi jau prisidirbę, ir tarytum paties Dievo baudžiami bado ir maro negandomis. Be to, Silva Rerum II padaugėja personažų ir sakyčiau, kad autorei ne visuomet vienodai sėkmingai sekasi pasakoti jų istorijas. Visgi didelių priekaištų knygai neturiu. Man ji pasirodė beveik tokia pat stipri kaip ir pirmoji.

Citatoje, kurią perskaičiau video matome vieną svarbiausių Silva Rerum personažų – Uršulę, čia ji tarytum kokia gyvatė pakeičia savo odą iš juodų gedulo rūbų į raudonus Maro Mergelės apdarus ir pradeda naują ir paskutinį savo gyvenimo etapą. Tai viena įdomiausių simbolinių akimirkų. Neturiu tikslo šioje apžvalgoje išsamiai aptarti visą knygą, mano tikslas tikrai kuklesnis – noriu pabandyti knygų apžvalgas daryti gal kiek netradiciškai, tad stengsiuosi paminėti daugiausiai tai, kas man asmeniškai pasirodė įdomiausia. Knygoje yra tikrai žiaurių scenų, kurios gali nepatikti daliai skaitytojų, tačiau knygų pagrindas išlieka tas pats ir pirmoje, ir antroje dalyje. Pažiūrėkime, juk pirmoji dalis prasideda epizodu, kai dvyniai Kazimieras ir Uršulė randa padvėsusį mylimą katiną. Taigi mirtis ir meilė rodos nuolat eina žingsnis į žingsnį, ir Uršulei apsirengus raudona vestuvių suknele, menančia jos meilę Jonui Kirdėjui, ji įkūnija žmonių baimės mirti pagimdytą Maro Mergelę. Tad nebijantiems raudonos – meilės, gyvenimo ir mirties – spalvos drąsiai rekomenduoju Silva Rerum. Beje, pirmoji dalis pasirodė 2008 - aisiais, tad bus jau dešimt metų nuo šio istorinio įvykio lietuvių literatūroje.

 

Jean Paul Mongin „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Knygutę galima perskaityti ganėtinai greitai. Ji visai miela. Aš, kaip suaugėlis, neradau kažko tokio, kas mane sužavėtų, bet vaikams, kurie susipažįsta su Sokrato personažu pirmą kartą, įspūdžiai gali būti visokiausi. Labai palaikau šią leidyklos "Jonas ir Jokūbas" filosofinių knygučių vaikams seriją. Bet tie, kas jau žino ir yra skaitę Platono dialogus, vargu ar ras čia ką nors daugiau nei faina, miela, įdomu. Ir nėra ko ieškoti, čia mano paties per dideli lūkesčiai buvo:)

Dar vienas pastebėjimas būtų tas, kad tikėjausi, kad knygutė bus daugiau apie Sokrato gyvenimą, bet pavadinimas tikrai nemeluoja - gana greitai čia viskas pradeda suktis būtent apie mirtį. Tad neišsigąskite :)

Žemaitė „Rudens vakaras“

Apsakymą rekomenduoju paskaityti tiems, kam įdomu: 1) XIX a. pabaigos Lietuvos kaimas, 2) to meto kalba, 3) požiūris į vestuves ir 4) slaptas lietuviškos spaudos platinimas.
----------------------
„Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. “ - cituoju iš šaltiniai.info

Skaityti buvo visai nenuobodu, ko šiek tiek bijojau. Labai svarbus pasirodė apsakymo pavadinimas, mat tai, kas jame vyksta - tai, kaip viena šeima leidžia laiką besišnekučiuodami vieną vakarą - gana daug lemia ir konkretus metų laikas.

Daug kalbama apie vestuves, taip, kalbos sukasi lyg ir vis apie tą patį, bet kas žavi, tai skirtingi charakteriai. O pabaiga pasirodė labai žavi savo idealistiniu požiūriu į tai, kokį svarbų vaidmenį tuo metu atliko lietuviškos spaudos platinimas lavinant tautinės, kultūrinės tapatybės jausmą.

Nepatogumai knygų mugėje

Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo, kaipgi seksis bendrauti su man kol kas nepažįstamais, galbūt labai užsiėmusiais, o galbūt šventę švenčiančiais leidyklų atstovais.......
Visą straipsnį skaitykite čia - http://www.satenai.lt/2018/03/02/nepatogumai-knygu-mugeje/