Apžvelgiu 2016 metus (2)

Šiame įraše pakomentuosiu 20 knygų, kurios paliko visai gerą įspūdį, tačiau joms visoms pritrūko šio bei to, kad mane sužavėtų.

• Viena iš praėjusių metų lietuviškų naujienų Gerdos Jord komiksas „Gertrūda“. Linksma, nostalgiška, atpažįstama, puikios iliustracijos. Kita vertus, siužetas ne vienoje vietoje pasirodė silpnokas, kiek „medinis“.
• J.K. Rowling „Netikėta vakansija“ pasakoja vieno miestelio šeimų persipynusias istorijas. Jeigu ne angliškas humoras, tai būtų išties tamsi ir liūdna slegianti istorija. Užmojis stiprus ir palieka stiprų įspūdį, tačiau galiausiai visko atrodo kiek per daug, tekstas vietomis griozdiškas.
• Mokinausi vaikų auklėjimo paslapčių iš John Gray „Vaikai kilę iš dangaus“. Privertė susimąstyti ir tikrai galiu pasakyti, kad šią knygą verta atsiversti ne kartą ir ateityje. Visgi skaitant niekaip neapleido mintis, kad knyga galėjusi būti parašyta kompaktiškiau, mažiau kartojantis ir giriantis.
• Albert Ellis „Kad pyktis tavęs nevaldytų“ - savo pyktį pažinti svarbu, o ši knyga tikrai padės tai padaryti. Nors kaip ir John Gray, autorius per daug pasitiki savimi, vis tik pasako kai ką labai vertingo.
• Trejetas knygų: Jo Nesbo „Nemezidė“, „Gelbėtojas“ ir „Sniego senis“. 2015 metais esu skaitęs ir „Pentagramą“. Mažiau patiko „Sniego senis“ - pabaiga perdėm nerealistiška ir holivudiška. „Nemezidė“ ir „Pentagrama“ paliko vienodą įspūdį. „Gelbėtojas“ iš šių pasirodė stipriausia istorija. Šiaip ar taip, visos šios knygos įtraukė ir privertė pripažinti rašytojo talentą. Ko pritrūko?.. Nežinau, neapleido mintis, kad visos jos taip ir nepasako nieko naujo, iš dalies atkartoja tą patį modelį.
• Ta proga perskaičiau ir Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“ (taip, 2016 - ieji man buvo Jo Nesbo metai). Romantiškų polinkių turintis samdomas žudikas?.. Ko gero bandyta atrasti pasisekimą ir tarp romantinių istorijų, ir tarp trilerių gerbėjų. Na tai šiek tiek netikėta, smagu, kai rašytojai atsipalaiduoja ir leidžia savo vaizduotei pažaisti su idėjomis, paieškoti keistų derinių.
• Kurto Voneguto „Čempionų pusryčiai“, mano nuomone, žaidžia su vaizduotės dariniais dar smagiau. Ir ne tik su vaizduotės dariniais, bet ir su socialiniais reiškiniais, pvz., ties psichinio pakrikimo riba atsidūręs turtuolis ar vargšas rašytojas. Bėda, kad kartais rašytojas leidžia sau pernelyg daug, tai kreipia skaitytojo dėmesį į rašytojo asmenybę, o ne į pasakojimą.
• Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ puikiai atskleidžia sovietinio pasaulio „šakneles“ ir „žiedelius“, tačiau manau, kad neišnaudoja pasakojimo skirtingais asmenimis galimybių, o ir paties Mėlynbarzdžio norėjosi daugiau.
• Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Taisyklingumas“ toli gražu nenuvylė, paskatino skaityti ir daugiau jo kūrybos. Nors poezija kartais atrodo pernelyg proziška, svarbiausia matyt, kad ji sukelia norimą efektą, kažką panašaus į šokiravimą, bet tai nepigus šokiravimas, autorius kalba tiesiai, atvirai ir taip atkreipia į save dėmesį. Ir turi ką pasakyti.
• To paties Gintaro Bleizgio „Jautis“ - esė rinktinė ir ji man pasirodė stipresnė už eilėraščius. Regis, kad esė žanras šiam autoriui suteikia daugiau galimybių atskleisti savo stipriąsias puses - atvirumą, dvasingumą, savirefleksiją.
• Domėjausi krikščioniška maldos samprata Thomas Dubay „Maldos pradžiamokslyje“. Primena vadovėlį, tačiau vadovėlių irgi reikia, o ko Jūs tikitės? Autorius kalba su atsidavimu, pakankamai aiškiai ir paprastai. Turinys išsamus ir atsako į daug klausimų apie įvairias maldos formas.
• Peter Kreeft „Angelai (ir demonai)“ - klausimų ir atsakymų knyga apie tai, kas nurodyta pavadinime. Jeigu apie dvasias žinote tik iš filmų, tai galbūt Jums bus įdomu katalikiška versija. Skaityti patariu ir dėl autoriaus humoro, tad tai tikrai nepriminė, kaip ankstesniu atveju, vadovėlio.
• Na ir dar viena katalikiška knygelė: Thomas Dubay suintrigavo pristatydamas Valandų liturgiją, tad radęs knygyne Darios Sockey „Valandų liturgijos vadovą“, ėmiau ir perskaičiau jį. Parašyta vėlgi paprastai, lengva ranka, to pilnai užtenka, kad leistų susidaryti neblogą vaizdą apie šią maldos formą.
• Juozas Tumas - Vaižgantas  „Dėdės ir dėdienės“- gerąja prasme nustebinęs lietuviškos literatūros perliukas. Na taip, čia lyg ir meilės istorija, meilės trikampis ir pan. Nelaimingo lietuvių gyvenimo kronikos. Bet kaip zgrabnai (vikriai) papasakota!
• Patrick Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“ - šis rašytojas šių metų atradimas. Tikėjausi iš jo kažko nuobodesnio, tačiau šis kūrinys tikrai įdomus pagrindinio herojaus tapatybės paieškų aprašymas. Skaitomas lengvai, mėgavausi, tačiau kažkodėl peršasi mintis, kad buvo galima parašyti geriau. Kai kurios kūrinio vietos kelia abejonių.
• John Ajvide Lindqvist „Įsileisk mane“ - labai patiko, apskritai turbūt pirmoji istorija apie vampyrus, kurią nusprendžiau perskaityti. Šiuolaikiškas originalus pasakojimas. Vis tik manau, kad ji galėtų būti geresnė, jeigu nebūtų taip stipriai išsiplėtojusi (beje, tai storiausia mano skaityta knyga 2016 - aisiais), rašytojui vaizduotės tikrai netrūksta, bet kartais geriau pasverti, ką verta paaukoti dėl svarbesnių dalykų.
• Romualdo Granausko kūrybos rinktinė „Su peteliške ant lūpų“sukuria ganėtinai gerą jo kūrybos panoramą. Vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Skaičiau ir mėgavausi galėdamas geriau pažinti kai kuriuos dar neskaitytus jo tekstus.
• Kaip nuostabu buvo liesti Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ knygos viršelį, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tikrai ne pirmą sykį nustebina dėl originalaus knygos drabužio. Na ir turinys vertas šio prabangaus apvalkalo. Donaldą Kajoką norisi skaityti dėl garantuoto šypsnio gyvenimui. To lyg ir pakanka. Tačiau nepakako, kad patektų į mano metų dešimtuką. Gal pritrūko šiek tiek svorio, pernelyg lengvai skrajojanti pasirodė.

Liko apžvelgti dar 10 knygų...

Apžvelgiu 2016 metus (1)

Buvo nebuvo. Pradėsiu nuo labiausiai nepatikusių knygų ir pamažu kilsime aukštyn link tų, kurios paliko stipriausią įspūdį. Šiais metais pasiekiau rekordą: perskaičiau 40 knygų. Po tris-keturias per mėnesį.

• Saros Mannheimer „Veiksmas“ nuvylė labiausiai. Gaila, nes susidariau įspūdį, kad rašyti ji sugeba, tačiau romanas nevykęs, štai būtų parašiusi apysaką, to pakaktų, o dabar viskas ištempta iki begalybės.
• Apie Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“ galiu pasakyti beveik tą patį: rašyti sugeba, bet skaitant susidarė įspūdis, kad autorė rašo sau, o ne skaitytojui. Apie ką ši knyga? Apie besiformuojantį seksualumą, draugystę ar tam tikras filosofines idėjas?.. Nei viena tema neatrodo išbaigta, tarsi pradėjusi megzti vieną kojinę, staiga ją įpusėjusi įmegztų antros ir trečios pradėtas dalis. Nei šis, nei tas.
• Visai kas kita Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių“: tragiškas viršelis, pati savyje susipainiojusi knygos pradžia, netenkinanti pabaiga. Tai, kad knyga apie klierikus ir apie religinius išgyvenimus mane intrigavo, tačiau susidariau įspūdį, kad ne Tomui Kavaliauskui pasakoti istorijas su tokiu giliu užmoju, panašu, kad prastas iš jo rašytojas ir tiek.
• Kartą pamaniau, gal praskaidrinsiu sau nuotaiką su Jono Avyžiaus „Bardo nuotykiais ir žygiais“. Nepavyko. Personažai labai šabloniški, iš serijos „Mes graži šeima, mes mylime vienas kitą ir gyvūnus“. Skaityti buvo tiesiog nuobodu, nė kiek nerūpėjo, kas istorijoje atsitiks vėliau.
• Prasčiausią įspūdį palikusių knygų penketuką užbaigsiu su Olego ir Dalios Lapinų „Santuokos alchemija“. Tai nevykęs bandymas dar sykį atkreipti į save dėmesį nieko svarbaus taip ir nepasakant. Knyga gal ir tinka lengvam paskaitinėjimui, tačiau aš tokiu atveju geriau rinkčiausi detektyvą, o ne psichologų pamąstymus apie santuoką.

Toliau knygos, iš kurių gavau tai, ko ir tikėjausi - paskaitinėti ir rasti kai ką įdomaus.

• Dar viena knyga vaikams - Annie M.G. Schmidt „Viplala“. Istorija apie mažytį žmogeliuką, kuris turi magiškų galių, bet nelabai gerai jas naudoja, žadina vaizduotę, čia daug veiksmo, ganėtinai linksma. Skaičiau ją ir vaikystėje, tad buvo smagu prisiminti.
• Renatos Šerelytės „Rebekos salos“ kiek keistoka knyga. Manau, kad ji pakankamai kūrybiška, tačiau sunku buvo suprasti, kokiam skaitytojui ji geriausiai tiktų - vaikui, paaugliui ar suaugusiam?.. Susidarė įspūdis, kad ji visiems tokia pusėtina. Šiaip ar taip skaityti buvo visai įdomu, manau, prarasti nėra ko.
• Marcelijaus Martinaičio „Kaip katinai uodega peles gaudo“ miela vieno žinomiausių Lietuvos kultūros veikėjų pasidalinimų savo meile kačių giminei. Įdomūs atsitikimai, pamintijimai. Pirmiausia - kačių mylėtojams, bet nors savęs tokiu ir nepavadinčiau, man tai netrukdė mėgautis tekstu.
• Eduardo Mieželaičio „Zuikį puikį“ pirkome ir skaitėme sūneliui, bet į sąrašą vis vien įtraukiu. Puikiai tinka mažiesiems. Lengvai skaitoma ir po to skamba mintyse.
• Jaroslavo Melniko psichologinių patarimų moterims knyga „Ramybė problemiškame pasaulyje“ iš pradžių kiek suerzino, nes viršelyje neįvardinta, kad knyga iš esmės moterims, bet pradėjus skaitinėti, atsipalaidavau: turinys pakankamai lengvai įveikiamas, nepretenduoja į nieką daugiau, nebando apsimesti išminties skrynia, kaip kai kurios kitos tokio pobūdžio knygos.

bus tęsinys...

Tamas Dobozy „Apgultis 13“

Kas šis rašytojas? Tamas Dobozy neišgyveno Budapešto apgulties ir sovietinio režimo, apie ką ir sukasi šios knygos tema. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Autorius perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo (o ne išgyvenimo) problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.

O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai, viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Miestą gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Kita vertus, prisiminimai asmeninėse žmonių patirtyse veikiau epizodiški ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kur yra trys, o kur - keturi, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą: kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".

Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.

John Ajvide Lindqvist, Įsileisk mane

Jonas Aivida Lindkvistas 2004 metais gudriai parašė savo pirmąjį romaną "Lat den ratte komma in", Lietuvoje ši knyga turi pavadinimą "Įsileisk mane" ir du viršelius: viename ant veido matome riedančią ašarą, kitame bėgantį kraują. Pasaulyje egzistuoja du filmai, vienas sukurtas Švedijoje, kitas - JAV. Jie turi skirtingus pavadinimus: amerikietiškasis neverčia sukti galvos, ką reiškia "right one", kam tie simboliai, kam tos mįslės, jeigu galima paprasčiau - įsileisk mane, štai ir viskas. Lietuviai nusižiūrėjo nuo amerikiečių, kaip visada. O dar sako, kad kada nors taikysime čia švediškąjį modelį.

Knygoje nėra aktorių, bet ką padarysi, vis vien Eli
vietoje įsivaizdavau švedę Liną. Ji tame vaidmenyje tinka kaip trys - keturiose.

O dabar apie ką gi ši knyga? O gi apie Oskarą ir Eli - dvylikametį ir paslaptingą belytę būtybę, pasirinkusią gyventi mintant žmonių krauju. Ji ne kartą sau kėlė liūdnai pagarsėjusio Danijos princo užpatentuotą klausimą "Būti ar nebūti?", be to skaitė apie Romeo ir Džuljetą, nors panašu, kad buvo už juos abu protingesnė, nes Oskarui iškart pasakė, kad šis neįsisvajotų apie meiles, nors ji ir primena mergaitę, ne viskas taip jau gražu, kaip atrodo. Na Oskaras irgi nebuvo iš kvailųjų, nes nė nemanė jos įsimylėti, kol ši nepradės laikytis elementarių higienos reikalavimų.

O šiaip, tai kokio tik velnio šitoje knygoje nėra, čia ir pedofilas tykiai laukia savo progos, čia paauglys apsvaigęs nuo klijų, čia, ir alkoholikai, ir beformė pabaisa, čia žiū bjaurūs klasiokai vos nenužudo Oskaro... Ech, iš peties Jonas Aivida užsimojo. N-18.

Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslis"

Į klausimą "Kodėl žmonės meldžiasi?" šita knyga atsakė, bet neatsakė "Kodėl nesimeldžia?". O kaip atrodo Jums?
Neskubėkite, sugalvokite bent dvi priežastis.
Aš norėjau sužinoti daugiau. Perskaitęs Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslį" sužinojau. Sužinojau, kad daug ko nežinau ir nesuprantu apie krikščioniškos maldos sampratą. Puiki pradžia!
O išmokti yra ko: asmeninė malda, meditacija, kontempliacija, Šv. Mišių maldos, Valandų liturgija, šeimos malda, užsiėmusių žmonių malda. Apie viską po truputį.
Rekomenduoju visiems!

J. Melnikas "Ramybė problemiškame pasaulyje"

Tai yra Jaroslavo Melniko, geriau žinomo, kaip romanų autoriaus, psichologinių patarimų knyga.

Mano komentarai:
1) Vos pradėjęs skaityti nustebau, kad knyga pasirodo skirta moterų auditorijai. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, jog pagrindinės psichologų klientės yra moterys, bet dėl to, kad tai niekaip neįvardyta knygos viršelyje. Knygos aprašymas skamba iš esmės neutraliai, tarsi būtų skiriama tiek vyrams, tiek moterims. Iš pradžių rašoma "Tik būdami ramūs esame patys savimi", o po to jau "Skaitydamos šią knygą tarsi pasivaikščiosite po įvairias gyvenimo akimirkas...". Kodėl nei iš šio, nei iš to pakeičiama auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis?.. Ir tada pasirodo antrasis šios knygos pavadinimas, neminimas viršelyje - "Moters sielos abėcėlė".
2) Susitaikęs su pirmame punkte aprašytu nesklandumu, ėmiau skaityti knygą ir iš esmės man patiko. Autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą, 50 situacijų, tai 50 situacijų - kiekvieną galima perskaityti per 5 minutes. Situacijos ganėtinai įvairios, be to niekas neverčia skaityti nuosekliai, tiesiog peržiūrėkite turinį ir išsirinkite, kas labiau domina. Atsakydamas į iškeltą problemą, J. Melnikas vėlgi tiesiai ir aiškiai išdėsto savo požiūrį ir jį apibendrina pagrindinėmis mintimis.
3) Ar tai vieninteliai būdai, kaip galima spręsti tas problemas?.. Ko gero - ne, kitas psichologas greičiausiai turėtų kitokią nuomonę, o dar kitas gal apskritai vengtų patarinėti ir rašyti tokią knygą. Patarimai - slidus reikalas. Visgi knyga nesistengia būti kažkuo daugiau negu tiesiog patarimų knyga, tad ji man visai priimtina.

J.-M. G. Le Clézio „Dykuma“

Noriu Jus paskatinti pasiryžti įveikti ,,Dykumą". Tai viena tų knygų, kuri dvelkia klasika, vadinasi parašyta ne 1980 metų (pirmojo leidimo metai), ne XX ar XXI amžiaus skaitytojui, o visiems. Klasika turėtų patempti mus už ausų: pakelti virš laikmečio realijų, nors tuo pačiu ir padėti pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Tačiau tai nėra tempimas per prievartą - timpteli mus, tačiau mes vis vien galime rinktis - nenori, nereikia. Pavyzdžiui, J.-P. Sartre ,,Šleikštulys" man kažkodėl taip ir nepadarė įspūdžio, nelabai atsimenu, kodėl, bet neskubu nurašyti knygos vien dėl to, kad man ji nepasirodė įdomi, ypač kai yra nemažai žmonių, kurie ją vertina. Verta susimąstyti, kas joje yra tokio, ką galėjo pamatyti kiti žmonės?.. Tai irgi praplečia mano asmeninio (riboto) matymo lauką.

Knyga įkvėpė parašyti straipsnį. Norėjosi išplėtoti mintis, kurios virė mano galvoje skaitant knygą. Tai geras ženklas - kai knyga skatina pamąstyti. Žinoma, tam reikia laiko - laiko, kurį teks atimti iš telefono, televizoriaus ar kompiuterio. Technologijos neskuba, tai mes skubame, nes nusileidžiame joms, priimame jų autoritarinę valdžią. O ,,Dykumos" tempas slenka it karavanas: svarbiausia yra išgyventi, nepasiduoti troškuliui, nuovargiui, o svarbiausia nevilčiai. Pirma romano dalis - ,,Laimė", ji apie buvimą namuose ir apie namų ieškojimą. Nors kiti mano, kad apie tai žino geriau už tave: kur turi gyventi, kaip gyventi... Tam tikra prasme šis romanas yra apie sugrįžimą namo, apie kelionę. Jei žiūrėtume į tai, kas norima joje pasakyti, tai ko gero, panašu į "Alchemiko" Asmeninę Legendą, tačiau visiškai skiriasi, kaip tai pasakoma.