Tamas Dobozy „Apgultis 13“

Kas šis rašytojas? Tamas Dobozy neišgyveno Budapešto apgulties ir sovietinio režimo, apie ką ir sukasi šios knygos tema. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Autorius perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo (o ne išgyvenimo) problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.

O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai, viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Miestą gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Kita vertus, prisiminimai asmeninėse žmonių patirtyse veikiau epizodiški ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kur yra trys, o kur - keturi, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą: kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".

Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.

John Ajvide Lindqvist, Įsileisk mane

Jonas Aivida Lindkvistas 2004 metais gudriai parašė savo pirmąjį romaną "Lat den ratte komma in", Lietuvoje ši knyga turi pavadinimą "Įsileisk mane" ir du viršelius: viename ant veido matome riedančią ašarą, kitame bėgantį kraują. Pasaulyje egzistuoja du filmai, vienas sukurtas Švedijoje, kitas - JAV. Jie turi skirtingus pavadinimus: amerikietiškasis neverčia sukti galvos, ką reiškia "right one", kam tie simboliai, kam tos mįslės, jeigu galima paprasčiau - įsileisk mane, štai ir viskas. Lietuviai nusižiūrėjo nuo amerikiečių, kaip visada. O dar sako, kad kada nors taikysime čia švediškąjį modelį.

Knygoje nėra aktorių, bet ką padarysi, vis vien Eli
vietoje įsivaizdavau švedę Liną. Ji tame vaidmenyje tinka kaip trys - keturiose.

O dabar apie ką gi ši knyga? O gi apie Oskarą ir Eli - dvylikametį ir paslaptingą belytę būtybę, pasirinkusią gyventi mintant žmonių krauju. Ji ne kartą sau kėlė liūdnai pagarsėjusio Danijos princo užpatentuotą klausimą "Būti ar nebūti?", be to skaitė apie Romeo ir Džuljetą, nors panašu, kad buvo už juos abu protingesnė, nes Oskarui iškart pasakė, kad šis neįsisvajotų apie meiles, nors ji ir primena mergaitę, ne viskas taip jau gražu, kaip atrodo. Na Oskaras irgi nebuvo iš kvailųjų, nes nė nemanė jos įsimylėti, kol ši nepradės laikytis elementarių higienos reikalavimų.

O šiaip, tai kokio tik velnio šitoje knygoje nėra, čia ir pedofilas tykiai laukia savo progos, čia paauglys apsvaigęs nuo klijų, čia, ir alkoholikai, ir beformė pabaisa, čia žiū bjaurūs klasiokai vos nenužudo Oskaro... Ech, iš peties Jonas Aivida užsimojo. N-18.

Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslis"

Į klausimą "Kodėl žmonės meldžiasi?" šita knyga atsakė, bet neatsakė "Kodėl nesimeldžia?". O kaip atrodo Jums?
Neskubėkite, sugalvokite bent dvi priežastis.
Aš norėjau sužinoti daugiau. Perskaitęs Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslį" sužinojau. Sužinojau, kad daug ko nežinau ir nesuprantu apie krikščioniškos maldos sampratą. Puiki pradžia!
O išmokti yra ko: asmeninė malda, meditacija, kontempliacija, Šv. Mišių maldos, Valandų liturgija, šeimos malda, užsiėmusių žmonių malda. Apie viską po truputį.
Rekomenduoju visiems!

J. Melnikas "Ramybė problemiškame pasaulyje"

Tai yra Jaroslavo Melniko, geriau žinomo, kaip romanų autoriaus, psichologinių patarimų knyga.

Mano komentarai:
1) Vos pradėjęs skaityti nustebau, kad knyga pasirodo skirta moterų auditorijai. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, jog pagrindinės psichologų klientės yra moterys, bet dėl to, kad tai niekaip neįvardyta knygos viršelyje. Knygos aprašymas skamba iš esmės neutraliai, tarsi būtų skiriama tiek vyrams, tiek moterims. Iš pradžių rašoma "Tik būdami ramūs esame patys savimi", o po to jau "Skaitydamos šią knygą tarsi pasivaikščiosite po įvairias gyvenimo akimirkas...". Kodėl nei iš šio, nei iš to pakeičiama auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis?.. Ir tada pasirodo antrasis šios knygos pavadinimas, neminimas viršelyje - "Moters sielos abėcėlė".
2) Susitaikęs su pirmame punkte aprašytu nesklandumu, ėmiau skaityti knygą ir iš esmės man patiko. Autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą, 50 situacijų, tai 50 situacijų - kiekvieną galima perskaityti per 5 minutes. Situacijos ganėtinai įvairios, be to niekas neverčia skaityti nuosekliai, tiesiog peržiūrėkite turinį ir išsirinkite, kas labiau domina. Atsakydamas į iškeltą problemą, J. Melnikas vėlgi tiesiai ir aiškiai išdėsto savo požiūrį ir jį apibendrina pagrindinėmis mintimis.
3) Ar tai vieninteliai būdai, kaip galima spręsti tas problemas?.. Ko gero - ne, kitas psichologas greičiausiai turėtų kitokią nuomonę, o dar kitas gal apskritai vengtų patarinėti ir rašyti tokią knygą. Patarimai - slidus reikalas. Visgi knyga nesistengia būti kažkuo daugiau negu tiesiog patarimų knyga, tad ji man visai priimtina.

J.-M. G. Le Clézio „Dykuma“

Noriu Jus paskatinti pasiryžti įveikti ,,Dykumą". Tai viena tų knygų, kuri dvelkia klasika, vadinasi parašyta ne 1980 metų (pirmojo leidimo metai), ne XX ar XXI amžiaus skaitytojui, o visiems. Klasika turėtų patempti mus už ausų: pakelti virš laikmečio realijų, nors tuo pačiu ir padėti pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Tačiau tai nėra tempimas per prievartą - timpteli mus, tačiau mes vis vien galime rinktis - nenori, nereikia. Pavyzdžiui, J.-P. Sartre ,,Šleikštulys" man kažkodėl taip ir nepadarė įspūdžio, nelabai atsimenu, kodėl, bet neskubu nurašyti knygos vien dėl to, kad man ji nepasirodė įdomi, ypač kai yra nemažai žmonių, kurie ją vertina. Verta susimąstyti, kas joje yra tokio, ką galėjo pamatyti kiti žmonės?.. Tai irgi praplečia mano asmeninio (riboto) matymo lauką.

Knyga įkvėpė parašyti straipsnį. Norėjosi išplėtoti mintis, kurios virė mano galvoje skaitant knygą. Tai geras ženklas - kai knyga skatina pamąstyti. Žinoma, tam reikia laiko - laiko, kurį teks atimti iš telefono, televizoriaus ar kompiuterio. Technologijos neskuba, tai mes skubame, nes nusileidžiame joms, priimame jų autoritarinę valdžią. O ,,Dykumos" tempas slenka it karavanas: svarbiausia yra išgyventi, nepasiduoti troškuliui, nuovargiui, o svarbiausia nevilčiai. Pirma romano dalis - ,,Laimė", ji apie buvimą namuose ir apie namų ieškojimą. Nors kiti mano, kad apie tai žino geriau už tave: kur turi gyventi, kaip gyventi... Tam tikra prasme šis romanas yra apie sugrįžimą namo, apie kelionę. Jei žiūrėtume į tai, kas norima joje pasakyti, tai ko gero, panašu į "Alchemiko" Asmeninę Legendą, tačiau visiškai skiriasi, kaip tai pasakoma.

K. Sabaliauskaitė "Silva Rerum"

Tai draminis 19 dalių serialas apie XVII a. viename Lietuvos kaime augusius ir Vilniuje apsigyvenusius jaunuolius: švento gyvenimo pasiryžusią siekti mergelę ir jos protingą, bet cinišką brolį dvynį. Kaip jų likimus pakreips aistras sužadinęs įtakingas sostinės underground'o veikėjas?..

Skaičiau šį romaną jau antrą kartą ir šįkart įspūdis netgi geresnis. Ko gero labiausiai žavi pasakojimo stilius("...Vilniuje vis dažniau kilmingi vyrai ieško nuotakų, su kuriomis būtų galima pasikalbėti ne tik apie valgį, kaspinėlius ir ūkiškus reikalus, bet ir apie subtilesnius gyvenimo dalykus (p. 106)") ir Bironto (arba J.K.B., kaip sau žymėjausi užrašuose) asmenybė, kuri visgi nušluoja visus Norvaišas į šalį (įdomu, ar rašytoja to ir tikėjosi iš šio personažo jį kurdama, juk vis tik knyga apie Norvaišų šeimą...).

Norisi pasakyti, kad istorija mane įtraukė ir jaučiau nemenką pagrindinių personažų gyvenimo bei lemiamų sprendimų naštą. Dėl šios priežasties ne visada norėjosi grįžti į knygos puslapius ir palikti jokiomis tragedijomis nekvepiančią savo kasdienybę. Tačiau šis emocinis krūvis, apie kurį kalbu, reiškia patogumo zonos ribas, kurias peržengti reiškia pasirinkti brandų kūrinį vietoje patogaus lengvo... O ir visas tragedijas tarsi užglostė sklandus, talentingas pasakojimas.

Tačiau man užkliuvo 3 skyrelis apie Jonelį Tarvydą. Kam reikėjo visą skyrių (tiesa, jis bene pats trumpiausias, trumpesnis už jį tik baigiamasis 19 skyrius) suteikti antraeiliam personažui, jeigu vėliau jis ir lieka toks - vienas iš antraeilių personažų, savaip įtakojusių Uršulės likimą, bet tik tiek?.. Mano nuomone, pilnai pakaktų jo istoriją papasakoti trumpai, kaip pavyzdžiui, Marijono Daugėlos, kuris irgi svarbus mums tik tuo, kad savaip pakreipė J. K. Bironto gyvenimą.

Marcelijus Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo"

Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.

Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).

Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.

Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.