J. Melnikas "Ramybė problemiškame pasaulyje"

Tai yra Jaroslavo Melniko, geriau žinomo, kaip romanų autoriaus, psichologinių patarimų knyga.

Mano komentarai:
1) Vos pradėjęs skaityti nustebau, kad knyga pasirodo skirta moterų auditorijai. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, jog pagrindinės psichologų klientės yra moterys, bet dėl to, kad tai niekaip neįvardyta knygos viršelyje. Knygos aprašymas skamba iš esmės neutraliai, tarsi būtų skiriama tiek vyrams, tiek moterims. Iš pradžių rašoma "Tik būdami ramūs esame patys savimi", o po to jau "Skaitydamos šią knygą tarsi pasivaikščiosite po įvairias gyvenimo akimirkas...". Kodėl nei iš šio, nei iš to pakeičiama auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis?.. Ir tada pasirodo antrasis šios knygos pavadinimas, neminimas viršelyje - "Moters sielos abėcėlė".
2) Susitaikęs su pirmame punkte aprašytu nesklandumu, ėmiau skaityti knygą ir iš esmės man patiko. Autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą, 50 situacijų, tai 50 situacijų - kiekvieną galima perskaityti per 5 minutes. Situacijos ganėtinai įvairios, be to niekas neverčia skaityti nuosekliai, tiesiog peržiūrėkite turinį ir išsirinkite, kas labiau domina. Atsakydamas į iškeltą problemą, J. Melnikas vėlgi tiesiai ir aiškiai išdėsto savo požiūrį ir jį apibendrina pagrindinėmis mintimis.
3) Ar tai vieninteliai būdai, kaip galima spręsti tas problemas?.. Ko gero - ne, kitas psichologas greičiausiai turėtų kitokią nuomonę, o dar kitas gal apskritai vengtų patarinėti ir rašyti tokią knygą. Patarimai - slidus reikalas. Visgi knyga nesistengia būti kažkuo daugiau negu tiesiog patarimų knyga, tad ji man visai priimtina.

J.-M. G. Le Clézio „Dykuma“

Noriu Jus paskatinti pasiryžti įveikti ,,Dykumą". Tai viena tų knygų, kuri dvelkia klasika, vadinasi parašyta ne 1980 metų (pirmojo leidimo metai), ne XX ar XXI amžiaus skaitytojui, o visiems. Klasika turėtų patempti mus už ausų: pakelti virš laikmečio realijų, nors tuo pačiu ir padėti pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Tačiau tai nėra tempimas per prievartą - timpteli mus, tačiau mes vis vien galime rinktis - nenori, nereikia. Pavyzdžiui, J.-P. Sartre ,,Šleikštulys" man kažkodėl taip ir nepadarė įspūdžio, nelabai atsimenu, kodėl, bet neskubu nurašyti knygos vien dėl to, kad man ji nepasirodė įdomi, ypač kai yra nemažai žmonių, kurie ją vertina. Verta susimąstyti, kas joje yra tokio, ką galėjo pamatyti kiti žmonės?.. Tai irgi praplečia mano asmeninio (riboto) matymo lauką.

Knyga įkvėpė parašyti straipsnį. Norėjosi išplėtoti mintis, kurios virė mano galvoje skaitant knygą. Tai geras ženklas - kai knyga skatina pamąstyti. Žinoma, tam reikia laiko - laiko, kurį teks atimti iš telefono, televizoriaus ar kompiuterio. Technologijos neskuba, tai mes skubame, nes nusileidžiame joms, priimame jų autoritarinę valdžią. O ,,Dykumos" tempas slenka it karavanas: svarbiausia yra išgyventi, nepasiduoti troškuliui, nuovargiui, o svarbiausia nevilčiai. Pirma romano dalis - ,,Laimė", ji apie buvimą namuose ir apie namų ieškojimą. Nors kiti mano, kad apie tai žino geriau už tave: kur turi gyventi, kaip gyventi... Tam tikra prasme šis romanas yra apie sugrįžimą namo, apie kelionę. Jei žiūrėtume į tai, kas norima joje pasakyti, tai ko gero, panašu į "Alchemiko" Asmeninę Legendą, tačiau visiškai skiriasi, kaip tai pasakoma.