Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.
Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.
Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.
