2018 m. sausio 16 d., antradienis

Lietuvių literatūra

Vienas iš mano tikslų - skaityti lietuvių autorius, susipažinti su jais. Taip pradėjau suprasti savo patriotiškumą, taip geriau suprantu, kas aš, lietuvis, esu. (Nesu entuziastas pasaulio ar Europos piliečio idėjos, nesu ir nieko prieš žmones, kurie save tokius laiko, džiaugiuosi būdamas turtingos Europos kultūros dalimi.) Kažkada pradėjau kelti sau klausimus: kas man yra Lietuva?, kas yra lietuvis?, kas yra patriotiškumas?
 
Literatūrą pasirinkau kaip tą meno rūšį, kuri man arčiausiai širdies ir proto. (Po to seka muzika ir kinas). Didelę dalį to, ką suprantu apie pasaulį ir žmones, išmokau iš knygų - tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros. Pasaulinė literatūra - gerai. Tačiau supratęs, kad skaitydamas vien ją, tolstu nuo to, kas esu, susimąsčiau.
 
Netgi galiu įvardinti, kad pirmasis kūrinys, man parodęs, kad lietuvių literatūra yra įdomi ir aukšto lygio, buvo Romualdo Granausko „Kenotafas“. Ir visa šio rašytojo kūryba man paliko didelį įspūdį, tai buvo pirmoji brandi meilė (jau buvau baigęs mokyklą ir skaičiau tik tai, kas man buvo įdomu).
 
Pernai, 2017-aisiais, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Netapau jos fanu, tačiau be perstojo žavėjausi, kaip ši rašytoja sugeba išlaikyti savo stilių ir tuo pačiu nestovėti vietoje, sukurti vis kažką naujo.

Įdomu susipažinti ir su jaunaisiais kūrėjais: nustebino Mindaugo Jono Urbono ir Virginijos Rimkaitės debiutiniai kūriniai.

Niekam neperšu lietuvių literatūros (kaip nedera piršti ir savo religijos). Tegul žmonės patys renkasi, tegul žmonės mąsto savarankiškai, tegul ieško ir atranda, tegul klausia ir domisi.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą