Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

Detektyvinė literatūra: Jane Harper - Sausra

"Sausra" yra ganėtinai tipiškas detektyvinis romanas, kuriame tyrėjas vienu metu su skaitytoju seka įvykdytos žmogžudystės pėdsakais. Tiesa, šiame romane tyrėjai iš esmės yra du: Aronas Falkas žinoma yra pagrindinis viso romano veikėjas, tačiau kitas tyrėjas taip pat aktyviai dalyvauja. Žmogžudystės taip pat yra dvi: viena jų nutiko jau seniai, o kita dabartinė, ir gali būti, kad abi jos yra savižudybės. Na šitai paaiškės pabaigoje, bet skaitydamas romaną mažai tikėjau, kad tai savižudybės, nes visas miestelis tuo tikėjo, tai kažkaip būtų keista, jei pabaiga tik patvirtintų tai, kuo tikėjo visas miestelis. Nes tai reikštų, kad detektyvai susimovė ir patvirtino tai, kas jau buvo aišku.

Romano vieta - mažas Australijos kaimelis, siaubiamas kaitros. Na gerai, sausros! Viskas o.k., bet tikėjausi, kad gal čia ta sausra suvaidins kažkokį svarbesnį vaidmenį, bet nelabai - na galima sakyti, kad sausra kažkiek prisidėjo prie tų mirčių, bet tik pritempus.

Detektyvo žanras čia perpinamas su praeities šmėklomis, kurios kankina mūsų pagrindinį veikėją Aroną Falką. Bet čia irgi nieko naujo. Geras detektyvinis romanas, bet ganėtiškai tipiškas. Autorės rašymo stilius ar pobūdis niekuo nenustebino, o kartais šiek tiek erzino tam tikri pasikartojantys dalykai. Mano nuomone, romaną sutrumpinus jis būtų šiek tiek efektyvesnis.