2018 m. sausio 24 d., trečiadienis

Renata Šerelytė „Vėjo raitelis“

Truputį papasakota apie vieną, truputį apie kitą, apie viską, ir apie nieką, ir dar kažkur visame tame vėjo raitelis praūžė ir dingo.

Renata Šerelytė man jau šiek tiek pažįstama, ir iš gerosios pusės. Man labai patiko „Ledynmečio žvaigdžės“, nors tai ir nėra pats lengviausias romanas, patiko ir „Mėlynbarzdžio vaikai“, visai patiko ir vienas naujausių rašytojos romanų „Rebekos salos“.
Tad šis 2010 m. metais išleistas fantasmagoriškas romanas - pirmasis, kuriuo nusivyliau. Taip, čia ta pati Šerelytė, kuri parašė ir tas knygas, aš ją atpažįstu, bet kūrinys nepaveikus. Ir ne be priežasties. Jei kituose romanuose buvo aiškūs pagrindiniai personažai, apie kuriuos sukasi pasakojimas, tai čia tokių nėra. Iš pradžių atrodo, kad dėmesio centre bus paauglė Saša, bet po to imtasi pasakoti apie televizijos laidos darbuotojų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tiesą sakant, skaityti apie tai man visai patiko, bet kas iš to?.. Galiausiai knygos net nebaigiau skaityti, nes dingo susidomėjimas ja. O tai ir baisiausia - kai skaitai, skaitai ir dingsta susidomėjimas! Atrodo, kad romanas apie nieką: apie viską po truputį. O aš pažadėjau sau, kad neversiu savęs skaityti knygų, kai įsitikinsiu, kad jos nevertos mano dėmesio ir laiko. Tai taip ir atsitiko su šita knyga.

Knyga trumpa, tad kas norite susidaryti savo nuomonę, prašom, ypač kam patinka Renata Šerelytė arba istorijos balansuojančios tarp realybės ir magijos, fantastikos. Šie du pasauliai knygoje balansuoja visai neblogai, tą Šerelytė moka, bet kažkaip likau nesupratęs, kokį velnią tie TV žurnalistai čia veikia. Kažkas vyksta, bet kartu ir nieko nevyksta.
Ir dar - čia tas atvejis, kai geriau jau knyga būtų parašyta paprastesniu žodynu, nes dabar ne tik kad nesuprantu, kas vyksta, bet dar ir gausu keistų žodžių, rodančių rašytojos išprusimą ir visą kitą, bet mane tik erzinančių. Kyla įspūdis, kad knyga rašyta tik sau, ir dar saujelei rašytojos žodynu besimėgaujančių gerbėjų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą