2018 m. sausio 24 d., trečiadienis

Renata Šerelytė „Vėjo raitelis“

Truputį papasakota apie vieną, truputį apie kitą, apie viską, ir apie nieką, ir dar kažkur visame tame vėjo raitelis praūžė ir dingo.

Renata Šerelytė man jau šiek tiek pažįstama, ir iš gerosios pusės. Man labai patiko „Ledynmečio žvaigdžės“, nors tai ir nėra pats lengviausias romanas, patiko ir „Mėlynbarzdžio vaikai“, visai patiko ir vienas naujausių rašytojos romanų „Rebekos salos“.
Tad šis 2010 m. metais išleistas fantasmagoriškas romanas - pirmasis, kuriuo nusivyliau. Taip, čia ta pati Šerelytė, kuri parašė ir tas knygas, aš ją atpažįstu, bet kūrinys nepaveikus. Ir ne be priežasties. Jei kituose romanuose buvo aiškūs pagrindiniai personažai, apie kuriuos sukasi pasakojimas, tai čia tokių nėra. Iš pradžių atrodo, kad dėmesio centre bus paauglė Saša, bet po to imtasi pasakoti apie televizijos laidos darbuotojų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tiesą sakant, skaityti apie tai man visai patiko, bet kas iš to?.. Galiausiai knygos net nebaigiau skaityti, nes dingo susidomėjimas ja. O tai ir baisiausia - kai skaitai, skaitai ir dingsta susidomėjimas! Atrodo, kad romanas apie nieką: apie viską po truputį. O aš pažadėjau sau, kad neversiu savęs skaityti knygų, kai įsitikinsiu, kad jos nevertos mano dėmesio ir laiko. Tai taip ir atsitiko su šita knyga.

Knyga trumpa, tad kas norite susidaryti savo nuomonę, prašom, ypač kam patinka Renata Šerelytė arba istorijos balansuojančios tarp realybės ir magijos, fantastikos. Šie du pasauliai knygoje balansuoja visai neblogai, tą Šerelytė moka, bet kažkaip likau nesupratęs, kokį velnią tie TV žurnalistai čia veikia. Kažkas vyksta, bet kartu ir nieko nevyksta.
Ir dar - čia tas atvejis, kai geriau jau knyga būtų parašyta paprastesniu žodynu, nes dabar ne tik kad nesuprantu, kas vyksta, bet dar ir gausu keistų žodžių, rodančių rašytojos išprusimą ir visą kitą, bet mane tik erzinančių. Kyla įspūdis, kad knyga rašyta tik sau, ir dar saujelei rašytojos žodynu besimėgaujančių gerbėjų.

2018 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Kuo puikiausiai galiu rekomenduoti šią knygą ieškantiems istorinio romano paaugliams. Trys pagrindiniai veikėjai - paaugliai, ir netgi mūsų senasis valdovas Žygimantas Augustas - čia paauglys. Ir dar vienas įdomus istorinis personažas - alchemikas, magas, mistikas (ar dar kaip norite) Tvardovskis, arba lenkiškai - Pan Twardowski. Apie jį aš nebuvau girdėjęs, tad knyga atliko savo švietėjišką misiją.
Knyga ne tik apšviečia ir paskatina domėtis XVI a. pradžios Lietuva, bet ir parašyta gudriai. Vardai parinkti neatsitiktinai. Mistiniai elementai neatsitikiniai. Citata knygos pradžioje - neatsitiktinė. Šiuolaikinis pasaulis ir praeities pasaulis tarpusavyje dera... Na, neblogai. Paauglių tarpusavio bendravimas mane įtikino, kad daugmaž taip šiuolaikiniai paaugliai galėtų bendrauti.

Nesu ekspertas to, kokią literatūrą mėgsta ar nemėgsta paaugliai, bet knygą suskaičiau visai įdomiai ir kaip suaugėlis. Ne vienoje vietoje pasakojama istorija aiškiai galėjo pereiti į kur kas aštresnes scenas, čia jautėsi, kad rašytoja save stabdo, nes negali sau leisti pernelyg žiaurių ar seksualinės tematikos scenų. Bet tai nėra knygos minusas, nes vis vien gali paskatinti diskusiją tomis temomis. Tad vien jau tai, kad rašytoja jų nevengia ir duoda aiškų pagrindą apie jas kalbėtis, yra stipru.

2018 m. sausio 16 d., antradienis

Lietuvių literatūra

Vienas iš mano tikslų - skaityti lietuvių autorius, susipažinti su jais. Taip pradėjau suprasti savo patriotiškumą, taip geriau suprantu, kas aš, lietuvis, esu. (Nesu entuziastas pasaulio ar Europos piliečio idėjos, nesu ir nieko prieš žmones, kurie save tokius laiko, džiaugiuosi būdamas turtingos Europos kultūros dalimi.) Kažkada pradėjau kelti sau klausimus: kas man yra Lietuva?, kas yra lietuvis?, kas yra patriotiškumas?
 
Literatūrą pasirinkau kaip tą meno rūšį, kuri man arčiausiai širdies ir proto. (Po to seka muzika ir kinas). Didelę dalį to, ką suprantu apie pasaulį ir žmones, išmokau iš knygų - tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros. Pasaulinė literatūra - gerai. Tačiau supratęs, kad skaitydamas vien ją, tolstu nuo to, kas esu, susimąsčiau.
 
Netgi galiu įvardinti, kad pirmasis kūrinys, man parodęs, kad lietuvių literatūra yra įdomi ir aukšto lygio, buvo Romualdo Granausko „Kenotafas“. Ir visa šio rašytojo kūryba man paliko didelį įspūdį, tai buvo pirmoji brandi meilė (jau buvau baigęs mokyklą ir skaičiau tik tai, kas man buvo įdomu).
 
Pernai, 2017-aisiais, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Netapau jos fanu, tačiau be perstojo žavėjausi, kaip ši rašytoja sugeba išlaikyti savo stilių ir tuo pačiu nestovėti vietoje, sukurti vis kažką naujo.

Įdomu susipažinti ir su jaunaisiais kūrėjais: nustebino Mindaugo Jono Urbono ir Virginijos Rimkaitės debiutiniai kūriniai.

Niekam neperšu lietuvių literatūros (kaip nedera piršti ir savo religijos). Tegul žmonės patys renkasi, tegul žmonės mąsto savarankiškai, tegul ieško ir atranda, tegul klausia ir domisi.

2018 m. sausio 11 d., ketvirtadienis

Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Trečias „Trys keturiose“ sezonas. Pirma serija.

Ką gi, pats laikas pradėti trečius šio tinklaraščio, galinčio pasigirti rekordiškai žemu sekėjų skaičiumi, metus.

Povilas Šklėrius, priešingai, gali pasigirti ne tik dideliu sekėjų skaičiumi, bet ir tuo, kad pradėjo rašyti trečią knygą. O čia aš apie antrąjį jo romaną „Mano tėvas, mano sūnus“.

Romanas išpildytas vidutiniškai. Jame ne vienas mąstyti ir jausti verčiantis epizodas, ne du nuobodūs epizodai, ir ne trys prasti epizodai.

Žiūrėkit, romaną tikrai rekomenduoju, jei patiko pirmasis Povilo Šklėriaus romanas, autorius rašo lengvai ir nepasakysi, kad paviršutiniškai. Daugiausiai rašo apie tai, ką išmano. Šiame romane daug dėmesio skiriama ne tik pasakotojo santykiams su merginomis, bet ir šeimos reikalams - koks netikęs pasirodo buvo pasakotojo Tomo tėvas, ir kokia „vidutiniška“ buvo jo mama. Pirma pusė knygos padarė didesnį įspūdį, antra - mažesnį. Neaišku, kam, antroje dalyje, pradėta pasakoti trečiu asmeniu, pabaigoje - kažkaip nelabai derantis prie pasakotojo asmenybės prasidėjo merginos sekimo trileris.

Skaitysiu Šklėrių ir toliau. Tikiu, kad jis pasitemps ir dar parašys savo geriausią knygą ateityje.