Delia Ephron „Sirakūzai“

Romanas išleistas 2016 metų liepą. Goodreads svetainėje įvertintas 7 tūkst. skaitytojų, kurie dažniausiai skyrė 4 (37%) ir 3 (36%) balus.

Justinas Dižavičius:
Knygos sumanymas įdomus - šiuolaikiniai amerikiečiai atvyksta į Sirakūzus, senove dvelkiantį, kultūra turtingą, tačiau nieko įspūdingo išlepintam turistui negalintį pasiūlyti Sicilijos miestą. Taip kuriamas kontrastas tarp šiuolaikinio žmogaus tuštybės ir turtingo kultūrinio paveldo, kuris iš esmės lieka nepastebėtas. Mūsų personažai daugiausiai domisi maistu ir vynu. Taigi sumanymas įdomus, tačiau negaliu pasakyti, kad puikiai išpildytas. Autorė galbūt ir siekė sukurti šį kontrastą, tačiau neišnaudojo visų jo teikiamų galimybių. Pernelyg daug dėmesio skiriama ne šiam kontrastui išryškinti, bet knygos pabaigoje augančiai įtampai kurti. Taigi, mano nuomone, dėl tokio sprendimo pasirinkta veiksmo vieta netenka dalies savo reikšmės, nes galiausiai aprašomi įvykiai galėjo nutikti ir kituose miestuose.

Mano knygų pasaulis:
Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės:
Man labai patiko, kaip autorė tuos santykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Knygų dama:
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio ši knyga mane slėgė. Ji tokia pilna pykčio, neišsakytų jausmų, erzelio, jog tikrai – emociškai ji mane išsunkė. Man buvo nemalonu skaityti kaip Maiklas šlykštisi vyresniu savo žmonos kūnu, kaip Teilor prikaišioja Finui jo neišprusimą (Teilor iš aukštuomenės, Finas ne), kaip ta pati Teilor perdėtai reguliuoja dukters gyvenimą, o Snou manipuliuoja tuo ir kelia dar daugiau sąmyšio.

Pati Delia Ephron interviu sakė:
Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali. Man nerūpėjo, ar kam nors patiks Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas. Tenorėjau, kad jie būtų tikroviški. Įdomūs ir prikaustantys dėmesį. Daugybė žmonių man yra prisipažinę: „Maniau, kad man patinka, tarkim, Finas, bet paskui supratau, kad man jis visiškai nepatinka.“ Skaitytojo požiūris į vieną ar kitą veikėją keičiasi, išaiškėjus jo išdavystei, melui ar kerštui.

Romualdas Granauskas „Kenotafas“

Justinas Dižavičius:
Tai tas romanas, nuo kurio turbūt ir prasidėjo tikrasis mano susidomėjimas lietuvių literatūra. Supratau, kad jei toks klasikas kaip Romualdas Granauskas gali parašyti taip moderniai ir šiuolaikiškai, tai ko mes tik negalime! Jeigu yra toks dalykas kaip lietuviško kaimo dvasia – tikra, tokia, iš kurios išaugo dabartinio laikmečio kartos, tai Romualdas Granauskas sugeba ją prakalbinti, išklausyti ir užrašyti. Ši knygoje atsiskleidžianti dvasia nėra linksma, greičiau jau liūdna, bet šitas liūdesys kitoks – subrendęs, todėl šiek tiek saviironiškas.
O čia daugiau atsiliepimų, lietuvių ir latvių...

mb:
Romanas itin paprastas, rašoma vėl apie pokarį, nieko itin ypatinga, nauja jame nėra. O ir nereikia…. Kaip sako pats rašytojas: "Pasirinkau pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau".

 Alfredas Guščius:
Iš pirmo žvilgsnio siaura, kamerinė romano tema (rašymo apie rašymą) nesukliudė jam pasiekti vaizdavimo epiškumo, žmonių likimų dramatizmo, įtampa mažai kuo tenusileidžiančio garsiosios apysakos "Gyvenimas po klevu" tragikai. Stebina R. Granausko meistriškumas – siurrealistiniai sapnai, vizijos subtiliai ištirpdomi autobiografinėje autentikoje, realistinėje empirikoje, nesukeliant abejonių dėl romano stilistinio bei kompozicinio vientisumo.

Arno Jundze:
Atmetus melodramiškai banalią pradžią ir pabaigą, „Kenotafas“ iš tiesų yra kūrinys, pajėgus užvaldyti. Formos požiūriu nedidelis – XX amžiaus modernizmo maniera parašytas – romanas, kuriam galima inkriminuoti viską, išskyrus realizmą, primena archajišką ir seniai pamirštą, bet sykiu gražią melodiją. Galbūt tai ilgesio kupina ištarmė, kad niekas šiam pasauly nevyksta šiaip, kad viskas sujungta subtiliomis nematomomis stygomis, kurias egzistuojant paprastai nesusimąstome, bet už kurių neapgalvotą traukymą anksčiau ar vėliau teks atsakyti<...>

Austra Gaigala:
Paprastais kalbos resursais ir be dirbtinių lyrinių nukrypimų autoriui pavyko pasiekti kondensuoto emocinio sodrumo. Netgi priešingai – esminiai dalykai išreiškiami nutylint. 

C. S. Lewis „Didžiosios skyrybos”

C.S. Lewis 1945 metais išleistas krikščioniškos vaizduotės sukurtas vaizdinys, jo paties įvardintas kaip sapnas, parodo pragarą ir dangų kiek netikėtai.

Goodreads svetainėje jį įvertino daugiau nei 80 tūkst. skaitytojų, taigi tai toli gražu ne pati skaitomiausia autoriaus knyga. Vis tik daugiau nei 50% skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą.

Leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai" Lietuvoje šį kūrinį išleido antrą kartą.

Justinas Dižavičius:
Nors ir primena prozos tekstą, sunku būtų įvardinti jo žanrą. Todėl tenka sutikti su autoriumi, kad tai tiesiog jo sapnas. Kaip ten bebūtų, žiūrint plačiai, tai tikrai krikščioniškas tekstas, tad nepatariu čia ieškoti ko nors daugiau, kaip įkvėpimo vaizduotei ar tikėjimui. Lewis'as rašė nesivaržydamas, nesistengdamas įtikti krikščionybės kanonui, tačiau tai nereiškia, kad rašė bet kaip. Vis tik tai tikinčio ir religingo žmogaus sapnas, greičiausiai jo paties asmeninių paieškų ir bandymų suprasti pomirtinį pasaulį, rezultatas. Lewis'o stilius lengvas, iš pradžių gali būti sunku įsivažiuoti, nes skaitytojas įmetamas į tam tikrą neaiškų pasaulį, tačiau gana greitai viskas paaiškėja. Autorius nesistengia skaitytojo suklaidinti ar vedžioti už nosies.

Antanas Šimkus, bernardinai.lt:
C. S. Lewiso  studijos Oksforde ir profesoriavimas literatūros srityje jam, matyt, labai pravertė pažįstant žmogaus psichologiją ir jo prisirišimą prie fix-idėjų. Labai nuoširdžiai ir taikliai aprašomi vienokie ar kitokie atvejai, kai šmėklos yra taip įstrigusios savo siaurų nuostatų rate, jog niekaip negali jų atsisakyti, netgi kai tai trukdo pradėti naują, šviesų gyvenimą.

Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“

Šis Argentinos rašytojo fantastinis romanas išleistas 1940 metais Goodreads svetainėje įvertintas 11 tūkst. skaitytojų. 36% jų skyrė 5 balus, dar 38% skyrė 4 balus.

Atsiliepimai Lietuvoje:

Justinas Dižavičius:
„Morelio išradimo“ pasakotojas yra negyvenamoje saloje atsidūręs bevardis nuteistas bėglys. Jis paliko užrašus, pagal kuriuos parengtą knygą neva dabar mes ir skaitome. Užrašų turinys atskleidžia šio vyro, vertinančio netikėtai saloje atsiradusius žmones, minčių eigą. Beveik nieko nežinome apie pasakotojo praeitį, apie pasaulyje tuo metu vykstančius įvykius. Todėl skaitant galima justi izoliuotumą. Esame priklausomi nuo pasakotojo valios, patenkame į jo minčių pasaulį.

15min.lt:
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.

Hannah Kent - Paskutinės apeigos

Goodreads svetainėje romanas įvertintas beveik 53 tūkst. skaitytojų. Dažniausiai skiriamas balas - 4 (44%). 5 balus skyrė 31% žmonių.

Justinas Dižavičius:
Mano nuomone,  knyga tikrai gera, tačiau galiausiai šiek tiek nusivyliau. Galima buvo visą šią istoriją parašyti trumpiau, o dabar skaitymas prailgo. Pati istorija - stipri, labai patraukianti dėmesį. Mirties bausmė, nors didžiojoje dalyje Vakarų jau nebetaikoma arba taikoma labai retai, tačiau kelia daug aistrų.
Dėmesio centre atsiduria ne vien mirties bausmės paskyrimas, bet ir pati Islandija, skurdžiai gyvenantys jos žmonės. Vis tik atsižvelgus į tai, kad autorė romaną rašė pagal tikrus istorinius duomenis ir žmonių pasakojimus, pamaniau, kad būtų įdomiau, jei Hannah Kent būtų parašiusi istorinį tyrimą, dokumentinę knygą. Dabar gi, tokia romano forma, kokia yra, ne itin tinka šiai istorijai papasakoti. Romanas nėra itin nuoseklus, autorė tai daugiau dėmesio skiria pastoriui asistentui, tai Kornso šeimai, o po to staiga juos beveik pamiršta ir visą dėmesį skiria Agnes pasakojimui apie savo gyvenimą. Pabaiga vis tik pasirodė stipri: galima buvo parašyti romaną ar apysaką vien apie paskutines Agnes dienas, ir būtų kur kas stipriau.

Kastija:
Suprantu ir kodėl knyga tapo populiari: istorijos, sekso ir mirties viražai supinti ir atpinami lengvai, sklandžiai, neapsunkinant psichologiniais rakursais ar religiniais išvedžiojimais, veržliai ir nestrigdamas rutuliojamas siužetas. Protagonistės charakteris sukuriamas, bet neatskleidžiamas, jos metamorfozė parodyta paviršutiniškai – metamorfozė įvyko? – nors pradėta ir griebta tikrai nemažai...

Maištinga siela:
 Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį.

Danutė Kalinauskaitė "Nuotolinis būdas"

Kūrinį rasite paspaudę šią nuorodą - http://www.satenai.lt/2017/05/19/nuotolinis-budas/

Tai žaismingai papasakota istorija apie du vaikystės draugus. Sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje matome epizodą, kaip berniukai pavagia pinigus iš senolės. Antrojoje - jie jau suaugę, teismo salėje, tačiau skirtingose barikadų pusėse.

Kuo šis tekstas svarbus ir įdomus?
Turtinga kalba, atkreipianti mūsų dėmesį į gyvą lietuvišką žodį. Apyjuodis humoras. Ir tas keistas, sunkiai apibūdinamas jausmas, kai gyvenimas mus suveda su tais pačiais žmonėmis visai skirtingomis aplinkybėmis. Ir tikrai, tam papasakoti reikia humoro jausmo, kad pasijuokti iš savo iliuzijų, kad susikursime tokį gyvenimą, kokio norime. Ir kai tai nepavyksta, imame jaustis, kad gyvenimas iš mūsų kažką pavogė. Štai išmintingi tekstai tuomet bando parodyti, kad, atvirkščiai, mes kažką laimėjome, išmokome naudingą pamoką. Šis Danutės Kalinauskaitės tekstas - ironiškas, todėl ne tiek pamokantis, kiek įžvalgus.

Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai"

Romanas Goodreads svetainėje įvertintas beveik 187 tūkst. skaitytojų. Įdomu, kad tiek 4, tiek 5 balus skyrė vienodas procentas žmonių (37% - 38%).

Kokie atsiliepimai apie ją?

Justinas Dižavičius:
Aš, kaip didele dalimi amerikietiškos, vakarietiškos kultūros produktas, galėjau pasijuokti iš savęs, galėjau pasišaipyti iš savo rožinių svajonių, tikėjimo begaliniu progresu. "Kenksmingų cheminių medžiagų verčiamas, jis išsitraukė iš po pagalvio užtaisytą 38 kalibro revolverį ir įsikišo į burną. Revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis - kiurdyti žmonių kūnus." (55 p.). Ponas Vonnegutas į skausmingą žmogiškos dvasinės kančios momentą sugeba pažvelgti pašaipiai, bet nesityčiodamas, panaikindamas bet kokį perteklinį tragizmą, kurio pilna mūsų sąmonėse. Tuo pačiu čia galime matyti žmonių progreso tikrąją prasmę ir galutinį tikslą - susinaikinimą

Knygoholikės užrašai:
Svarbiausia, kaip visada jo kūriniuose, ne rašymo stilius, o idėjos. Tik gal per daug užsiplėšė: ir narkomanija, ir rasizmas, ir aplinkos tarša, ir dar velniažinkas... Ir Amerikos visuomenės ironizavimas. Lengvai pasityčioja iš amerikiečių ir jų būdo. Lengva jam, jis gi netikras amerikietis - vokiečių kilmės.

Dina Sergijenko, Alfa.lt:
Iš tiesų čia dėmesį reikėtų kreipti ne į vėliavas, nupieštus obuolius, o į svarbiausias mintis, kurias pasako K. Vonnegutas, pats įeidamas į knygą kaip veikėjas. Nors iš tiesų jis knygoje ir vaidina patį save – žmogų-rašytoją, sugalvojusį visus veikėjus. Atidžiai skaitant ir kreipiant dėmesį ne tik į detales, kurios šiuo atveju čia yra viskas, ką daro Dveinas Huveris arba Kilgoras Trautas, jūs rasite autobiografinių rašytojo prisiminimų (pavyzdžiui, apie motinos savižudybę), daugybę priešiškų karui humanistinių minčių, užkoduotų tarsi veikėjų žodžiuose, tarsi nevykėlio rašytojo knygų puslapiuose.

Mažvydas Karalius, 15min.lt:
„Čempionų pusryčiuose“ K.Vonnegutas dar kartą parodo, kad jo stilius yra unikalus ir nenuspėjamas. Šį kartą kūrinį jis pateikia atskirais paragrafais, kuriuos sudaro nuo vieno žodžio iš kelių sakinių. Tai lyg vienos su kitomis surištos idėjos. Iš pradžių gali atrodyti, kad toks stilius gali varginti, tačiau taip nėra. Knyga lengvai „gliaudoma“.

Dan Brown "Inferno"

Nusprendžiau žvilgtelėti, kaip gi sekasi populiariajam Dan'ui Brown'ui.

Viena naujesnių jo knygų "Inferno", išleista 2013 metais, Goodreads svetainėje įvertinta 344 tūkst. skaitytojų. Dažniausias įvertinimas 4 balai (37%), taip pat daug kas vertino ir 5 balais (27%).

O štai ką kalba Lietuvos knygų apžvalgininkai...

Pegaso šnabždesys:
Kažkuo neapčiuopiamu šita knyga skyrėsi nuo kitų trijų. Žinoma, stilius ir gebėjimas vis stebinti išliko ir tai yra didžiausiais išskirtinis Browno knygų bruožas. Buvau išsigandusi, kad jau darosi nuspėjama, bet greitai gavau skambų antausį ir kardinaliai persigalvojau. Akivaizdžiai pirmiausia skyrėsi ir mane piktino jau baisiai atsibodęs amnezijos motyvas, greitai tapsiantis tarptautiniu filmų, knygų ir serialų mylėtojų keiksmažodžiu. Čia prasideda pirmas esminis skirtumas – Lengdonui teko ne tiek narplioti kitų mįsles, kiek stengtis įminti savąsias ir tik tada pereiti prie tikrojo galvosūkio, o tai vertė kiek abejoti jo jėgomis ir graužtis nagus dėl tokio beviltiškumo.

Audrius Ožalas:
Tačiau, nors viskas lyg ir parašyta pagal ne kartą patikrintą schemą, šį kartą D.Browno knyga nebeįtraukia taip, kaip anksčiau, o ir tempas šįkart pasirinktas lėtokas. Galbūt kaltas ir anksčiau minėtas autoriaus kartojimasis? O galbūt Dantės „Pragaro“ pasaulis nėra taip įtikinamai pavaizduotas kaip, tarkime, iliuminatai? Na, ir pabaigos kulminacija nėra ypatingai stipri.
Sniegena:
"Suprantu, kad ,,Angeluose ir demonuose" iliuminatų keršto katalikų bažnyčiai istorija bei ,,Da Vinčio kode"  savaip interpretuojama ,,Paskutinė vakarienė" ir Da Vinčio tamplieriška biografija didžiąja dalimi yra autoriaus išmislas, tačiau autorius pastebi ir akcentuoja detales, taip pat pateikia daug tikrų faktų, juos apipina fantazijom, mistifikuoja. Šias knygas man buvo įdomu skaityti, o perskaičius norėjau daugiau sužinoti apie tamplierius, iliuminatus, puoliau domėtis Da Vinčio biografija... Manau tokį poveikį šios knygos  turėjo ir kitiems skaitytojams.  Deja, to negaliu pasakyti apie ,,Inferno". Perskaičius ją tikrai nepuoliau ieškoti  Dantės ,,Pragaro", net pagalvojau, kad Dantės šioje knygoje buvo mažokai..."

Knygų palėpė:
Jau knygos viduryje imi save pagauti, kad ima žiovulys ir mintys, kaip čia pabaigti knygą. Įsivaizduojate – skaitant D.Browną, kuris, kaip bežiūrėtume, bent jau dėmesį tikrai visuomet sugebėdavo prikaustyti. Šablonų ir klišių čia tiesiog knibžda, o herojai tokie nuspėjami, kad net nekyla intriga galvojant, kas bus paskui. Negelbsti net ir Dantė, kurio „Pragaras“ čia narstomas po kaulelį, – ir tai tampa nuobodu. Na, o pabaiga priverčia kone juoktis – jūs čia rimtai, rašytojau?

Jessie Burton "Miniatiūristas"

Goodreads svetainėje romanas įvertintas daugiau nei 72 tūkst. skaitytojų. Dažniausias įvertinimas - 4 balai (36%), taip pat daug kas skyrė 3 balus (31%).

kąskaityti.lt apie knygą rašo:
"Viskas daug paprasčiau, nei tikėjausi. Toks tvarkingas visa ko kratinys: šiek tiek istorijos, šiek tiek mistikos, emocijų, paslapčių, nutylėjimų, netgi šiek tiek detektyvo, dar emocijų. Bet ramiai ir santūriai. Patiko."

Šiukšlynėlis:
"Istorija pasirodė labai savotiška. Visų pirma, tai nežinau ar esu skaičiusi knygą, kuri vyktų 17-to amžiaus Amsterdame, tad aplinka savotiškai įdomi. Visos tos gildijos, kanalai, pirkliai ir vietiniai įstatymai. Autorius mus įmeta į tokią keistą vietą, kurioje labai feminizmo užuomazgos, homoseksualumo bei rasizmo problemos kažkaip visai nestebina."

Kitty Writer:
"Nors knygos pavadinimas sako ką kita, iš tikrųjų pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas veikėjams, jų gyvenimams, problemoms ir paslaptims. Autorė taip ir neatskleidžia, kas yra paslaptingoji Miniatiūristė, tad nesitikėkite atsakymų į visus savo klausimus. Tačiau tiems, kurie mėgsta kurti teorijas ir sprendimų ieškoti savo vaizduotėje, ši knyga tikrai paliks gerą įspūdį."

Knygų dama:
"Skaitant knygą, kartais net pačiai šiurpuliukai nubėgdavo. Knyga be galo mistiška, magiška. Labai greitai įtraukia ir prikausto dėmesį. Mano galva, tai puiki knyga lietuviškai vasarai. Nors romanas ir nėra sudėtingas ar verčiantis giliai mąstyti, jis visiškai netiktų paplūdimio skaitiniams."

Pegaso šnabždesys:
"Paprastai tuščia galva perskaičius reiškia, kad buvo labai gerai. Šį kartą – nežinau. Buvo tikrai gerai, bet abejoju ar šis romanas toks įstabus, kad ilgam įsirėžtų į atmintį ir nepaleistų."