2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

Pasak šaltinių Šarlotė Brontė gimė 1816 metais, taigi pernai buvo 200 - osios gimimo metinės. „Džeinė Eir“ - geriausiai žinomas jos kūrinys. Goodreads svetainėje įvertintas 1 milj. 283 tūkstančių skaitytojų. Aukščiausią 5 balų įvertinimą jam skyrė 44 %.

Mes skaitom knygas:
Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto ir šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje.

Knygų lizdas:
Kartais tikėdamasi su klasikiniu kūriniu praleisti puikų laiką po šiuolaikinių knygų skaitymo maratono, staiga netikėtai patenku į šaltą dušą. Tuo literatūros klasika mane taip žavi. Nes kad ir kaip gerai morališkai pasiruoščiau klasikinių kūrinių pažinimui, mane vėl ir vėl nustebina sakinių sudėtingumas, santykių tarp veikėjų subtilumas, jaučiama stipri religijos įtaka. Galiausiai, nors “Džeinė Eir” mano sklandžiam ir greitam skaitymo ritmui vis kaišiojo koją, o vieną kartą net privertė užmigti (tikra tiesa!), vis tiek rekomenduoju šį romaną.

Pegaso šnabždesys:
Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė.  Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.

Aš skaitau:
Iš vienos pusės, mane erzina to laikmečio manieros, kalba, vyro ir moters bendravimas, bet iš kitos pusės ir žavi, vis dar nesu atsakiusi į klausimą, kiek man tai patinka. Nes pats knygos rašymo stilius labai patiko, skaitydama taip ir mačiau: 19 amžių, sukneles, arbatą porcelianiniuose puodeliuose.

Knygos mano gyvenime:
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.

Skaitantys skaitantiems:
Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį kūrinį. Man tikrai patiko, na ir anotacija gana teisinga - tai tikrai ne banali meilės istorija. Jau pačioje pradžioje susižavėjau Džeinės personažu - lyg ir gera, mandagi mergina, bet turinti maištautojo sielą, kuri ypač pasireiškia, jei susiduria su neteisybe.

Laimės paieškos rožiniam mieste
Geriausiu rodikliu, įrodančiu, kad kūrinys pasiekė giliau nei tik mano akių vyzdžiai, manau esant siužeto įsiskverbimą į mano sapnus. Romanovų caraitį sapnavau, dabar gi Džeinės Eir gyvenimo motyvas naktį mane aplankė. Žavu!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą