Ką gi, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Ir ką aš manau apie naujausią jos romaną ,,Kraujas mėlynas"? Ogi manau, kad tai tikrai geras romanas. Taip, istoriniai romanai dabar ant bangos, tiesą sakant, ir pati Undinė ant bangos, bet esmė tame, kad knyga parašyta labai gerai: pirma - su humoru, antra - atliktas darbas - tyrinėta Livonijos ordino veikla, trečia - intrigos, intrigos, intrigos, t.y. nepamirštama, kad skaityti turi būti tiesiog įdomu. Nesu šios rašytojos ar istorinių romanų fanas, taigi rekomenduoju šią knygą tikrai ne iš aklos meilės, bet stengiuosi būti objektyvus. Manau, kad tai viena geriausių jos knygų, nuo kurios tikrai galima pradėti pažintį su šia rašytoja, jei kartais dar nesate skaitę jos kūrybos.Turiu ir šiokių tokių nusiskundimų. Perskaičius visas knygas aiškiai matyti rašytojos polinkis kartoti ilgus personažų vardus, ypač "Žuvyse ir drakonuose" ir čia "Kraujyje mėlyname". Būtent šiame romane tai mane erzino, anksčiau gal dar bandžiau tai pateisinti, o gal ir visai tiko prie bendro stiliaus. Čia manau tai jau nebetinka, ilgiausi vardai ir pavardės kiek apsunkina skaitymą, atrodo pretenzingai.
Kitas nusiskundimas - kad šiame romane beveik neskiriama dėmesio moterų vaidmeniui visose tose politinėse intrigose. Tai labai ,,vyriška" knyga. Nemanau, kad tai labai vykęs rašytojos sprendimas, nes ir pačioje knygoje lyg ir užsimenama, kad moterys gali daryti nemažą įtaką tam, kas vyksta. Manau, kad romanas galėjo būti visavertiškesnis.
Čia galite rasti pilną mano nuomonę apie šį ir ankstesnį rašytojos romaną 180:
http://www.satenai.lt/2017/05/19/undines-radzeviciutes-kuryba-iii-parduoti-knyga/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą