Buvo nebuvo. Pradėsiu nuo labiausiai nepatikusių knygų ir pamažu kilsime aukštyn link tų, kurios paliko stipriausią įspūdį. Šiais metais pasiekiau rekordą: perskaičiau 40 knygų. Po
tris-keturias per mėnesį.
- Saros Mannheimer „Veiksmas“ nuvylė labiausiai. Gaila, nes susidariau įspūdį, kad rašyti ji sugeba, tačiau romanas nevykęs, štai būtų parašiusi apysaką, to pakaktų, o dabar viskas ištempta iki begalybės.
- Apie Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“ galiu pasakyti beveik tą patį: rašyti sugeba, bet skaitant susidarė įspūdis, kad autorė rašo sau, o ne skaitytojui. Apie ką ši knyga? Apie besiformuojantį seksualumą, draugystę ar tam tikras filosofines idėjas?.. Nei viena tema neatrodo išbaigta, tarsi pradėjusi megzti vieną kojinę, staiga ją įpusėjusi įmegztų antros ir trečios pradėtas dalis. Nei šis, nei tas.
- Visai kas kita Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių“: tragiškas viršelis, pati savyje susipainiojusi knygos pradžia, netenkinanti pabaiga. Tai, kad knyga apie klierikus ir apie religinius išgyvenimus mane intrigavo, tačiau susidariau įspūdį, kad ne Tomui Kavaliauskui pasakoti istorijas su tokiu giliu užmoju, panašu, kad prastas iš jo rašytojas ir tiek.
- Kartą pamaniau, gal praskaidrinsiu sau nuotaiką su Jono Avyžiaus „Bardo nuotykiais ir žygiais“. Nepavyko. Personažai labai šabloniški, iš serijos „Mes graži šeima, mes mylime vienas kitą ir gyvūnus“. Skaityti buvo tiesiog nuobodu, nė kiek nerūpėjo, kas istorijoje atsitiks vėliau.
- Prasčiausią įspūdį palikusių knygų penketuką užbaigsiu su Olego ir Dalios Lapinų „Santuokos alchemija“. Tai nevykęs bandymas dar sykį atkreipti į save dėmesį nieko svarbaus taip ir nepasakant. Knyga gal ir tinka lengvam paskaitinėjimui, tačiau aš tokiu atveju geriau rinkčiausi detektyvą, o ne psichologų pamąstymus apie santuoką.
Toliau knygos, iš kurių gavau tai, ko ir tikėjausi - paskaitinėti ir rasti kai ką įdomaus.
- Dar viena knyga vaikams - Annie M.G. Schmidt „Viplala“. Istorija apie mažytį žmogeliuką, kuris turi magiškų galių, bet nelabai gerai jas naudoja, žadina vaizduotę, čia daug veiksmo, ganėtinai linksma. Skaičiau ją ir vaikystėje, tad buvo smagu prisiminti.
- Renatos Šerelytės „Rebekos salos“ kiek keistoka knyga. Manau, kad ji pakankamai kūrybiška, tačiau sunku buvo suprasti, kokiam skaitytojui ji geriausiai tiktų - vaikui, paaugliui ar suaugusiam?.. Susidarė įspūdis, kad ji visiems tokia pusėtina. Šiaip ar taip skaityti buvo visai įdomu, manau, prarasti nėra ko.
- Marcelijaus Martinaičio „Kaip katinai uodega peles gaudo“ miela vieno žinomiausių Lietuvos kultūros veikėjų pasidalinimų savo meile kačių giminei. Įdomūs atsitikimai, pamintijimai. Pirmiausia - kačių mylėtojams, bet nors savęs tokiu ir nepavadinčiau, man tai netrukdė mėgautis tekstu.
- Eduardo Mieželaičio „Zuikį puikį“ pirkome ir skaitėme sūneliui, bet į sąrašą vis vien įtraukiu. Puikiai tinka mažiesiems. Lengvai skaitoma ir po to skamba mintyse.
- Jaroslavo Melniko psichologinių patarimų moterims knyga „Ramybė problemiškame pasaulyje“ iš pradžių kiek suerzino, nes viršelyje neįvardinta, kad knyga iš esmės moterims, bet pradėjus skaitinėti, atsipalaidavau: turinys pakankamai lengvai įveikiamas, nepretenduoja į nieką daugiau, nebando apsimesti išminties skrynia, kaip kai kurios kitos tokio pobūdžio knygos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą