Dalia Staponkutė iš dviejų renkasi trečią

Penkių dalių esė, kurias sudaro Kipro lietuvės sielos judėjimai, išlydėjimai, kryptys, maršrutai ir nuojautos po margą kultūrų pasaulį.

Ši knyga tai ne vien žodžiai, sakiniai, joje nemažai nuotraukų. Bene labiausiai atkreipiau dėmesį į tai, kad knygos pabaigoje yra dvi panašios kompozicijos fotografijos: fone - medžiai, o pirmame plane stoviniuoja vieniša figūra (skulptūra), ją tarsi bando apsupti tuščia erdvė, kurios gausu kairėje vaizdo pusėje. Vienoje nuotraukoje skulptūrą nuo medžių atskiria dar ir langai. Žiūrint apima vienišumo jausmas, figūros atrodo vienišos. Toks įspūdis dažniausiai lydėjo ir skaitant: Dalia Staponkutė greičiausiai jaučiasi be galo vieniša. Tačiau ką tai reiškia?

"Iš savo inertiško ir mažo pasaulio leidžiamės kelionėn vieniši, bedaikčiai, tylūs ir vienas nuo kito priklausomi. Jaučiamės pavargę vienas nuo kito, įgrisę vienas kitam, tačiau atskirai irgi negalime. Nemokame. Nenorime." (p. 112) Taip prasideda antrosios knygos dalies "Draugų ir mylimųjų išlydėjimas" paskutinė pastraipa. Kitame puslapyje vėlgi matome fotografiją. Ant suoliuko sėdi vieniša moteris: tokia mažytė medžių ir pastato fone, kad net darosi nesvarbu, ar tai ta pati ką tik skaitytų eilučių autorė.

Beje, pirmoji nuotrauka, kurią matome atsivertę knygą, rodos, visai nenuteikia vienišumo jausmui. Tai skulptūra, kurioje du vienas į kitą nukreipti žmonių veidai, žemiau tarp jų kūnų įsiterpusi, rodos, ožkos galva. Du sukuria trečią, ar ne?.. Ir visi trys sudaro ketvirtą, t.y. jau vientisą skulptūrą. Štai ką turiu omenyje sakydamas trys keturiose. Rodos, tai universalus principas, metafizinis. Pitagoro skaičių magija (Pitagoro kvadratą sudaro trys trejų skaičių eilutės (arba stulpeliai)).

Regis, knygoje išsakoma tiesa apie vienišumo jausmą yra tokia: vienišumas nebūtinai yra tuščias, beprasmis jausmas, kaip kai kurie žmonės jį supranta, tai gali būti turtingas, sklidinas nelengvų, bet pirmyn vedančių pasirinkimų, kelias.

Jaučiau, kad mano ir autorės judesiai gana panašaus ritmo, bet nesu tikras, ar rastume bendrą kalbą. Juk vis tik autorė iš dviejų renkasi trečią, o aš iš trijų - keturis. Kitaip sakant, esu iš tų lietuvių, kurie nejaučia potraukio kitoms šalims, jei per savo gyvenimą apkeliausiu Aukštaitiją (, Dzūkiją (Pietų Aukštaitiją)), Žemaitiją ir Suvalkiją, tai to ir užteks. O kur dar Mažoji Lietuva...

Autorė leidžia pažinti dalelę savo sielos judesių, esu jai už tai dėkingas.

Apžvelgiu 2016 metus (3)

Labiausiai patikusios knygos, kurias skaičiau 2016 metais yra...

• Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ - dar sykį perskaičiau pirmąją serijos dalį. Kiekvienas skyrius turi savo svorį, savo kabliuką, ir nors skyrius apie Jonelį mano nuomone nereikalingas, reikalo jis nepagadina. Vis tik stipriausias knygos personažas mano nuomone velnio neštas ir pamestas Jonas Kirdėjus Birontas. Ko gero, vienas įdomiausių personažų lietuvių literatūros istorijoje!
• Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“ - Rimvydo Stankevičiaus pastangomis išleistas rinkinys. Taip! štai ko ieškau lietuvių poezijoje! Kaimas-dangus ir žvaigždės-mistika-kosmosas. Žodžio skambesys.
• Renatos Šerelytės „Ledynmečio žvaigždės“ - pirmasis rašytojos romanas. Gaivališkas, chaotiškas, drąsus, įkvepiantis, prajuokinantis.
• Patricko Modiano „Žvaigždės aikštė“ - taip pat pirmasis romanas. Ko gero, jaunystė kai kuriems rašytojams pasitarnauja ir įkvepia patirties nesuvaržytos energijos, kuri jaučiama tiek R. Šerelytės, tiek P. Modiano pirmienose. Savo maniakiška dvasia panašūs romanai, abejų pavadinimuose žodis „žvaigždė“ matyt irgi neatsitiktinis, nors ir turi skirtingas reikšmes.
• Tuo tarpu Irvino D. Yalomo „Laikinos būtybės“ yra galbūt ir paskutinė jo psichoterapinių novelių knyga. Joje jis kalba apie klientus, išgyvenančius artimųjų mirtį, savo pačių senatvę, ligas. 85 metų psichoterapeutas pasidalina ir detalėmis iš savo asmeninių senatvės išgyvenimų.
• Lietuvių kalba pasirodė ir Donaldo Kalschedo „Vidinis traumos pasaulis“. Veikale išsamiai aptariama Carlo Gustavo Jungo teorija besiremianti psichologinės traumos teorija ir darbo su klientais pavyzdžiai, taip pat analizuojamos pasakos, kuriose atsiskleidžia tie patys archetipiniai personažai kaip ir sapnuose. Paliko didelį įspūdį autoriaus įdirbis šioje srityje.
• Žavėjausi su daugeliu kitų skaitytojų ir Marinos Stepnovos „Lazario moterimis“. Pats tas, ką norisi vadinti romanu iš didžiosios R, be to jau buvau pasiilgęs rusiškos literatūros, tad buvo pats tas pasimėgauti šios savitos šalies kultūra, kuri tuo pačiu atrodo ir pažįstama, ir svetima.
• J. M. G. Le Clezio „Dykuma“ be abejo taip pat sužavėjo egzotiška Afrikos musulmonų tautos perteikiama dvasia. Visas kūrinys alsuoja į skaitytoją kelionės sausrą ir nuovargį. Skaičiau šį romaną ilgai, po truputį, nes veiksmo čia nedaug, tačiau kalba sodri ir turtinga.
• Dalia Staponkutė rašo taip pat apie vidines ir išorines keliones ir kultūrų sandūras savo esė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“. Asmeniniai išgyvenimai, įvairių vaidmenų (mama, vertėja, keliautoja, kultūros veikėja, moteris) refleksijos, savo pagrindinio instrumento - kalbos - gludinimas. Keista, skaitant knygą pamažu radosi pojūtis, kad vis geriau imu pažinti šį žmogų, kuris kalba apie save.
• Galiausiai ne ką prastesnis pasaulinis bestseleris Michalel J. Sandel  „Ko nenusipirksi už pinigus“. Vengiu visų tų bestselerių, bet šis titulo vertas. Knyga apie ekonomiką ir moralę tikrai gali atverti akis apie tai, kas vyko ir tebevyksta mūsų Vakarų kultūroje, persmelktoje ekonominio mąstymo. Ne tiek gąsdinanti, bet verčianti mąstyti knyga, joje daug pavyzdžių, tad skaityti nuobodu tikrai nebuvo.

Patiko, ką rašau? Sekite „Trys keturiose“ 2017 metais:) O visiems kitiems - ate!

Apžvelgiu 2016 metus (2)

Šiame įraše pakomentuosiu 20 knygų, kurios paliko visai gerą įspūdį, tačiau joms visoms pritrūko šio bei to, kad mane sužavėtų.

• Viena iš praėjusių metų lietuviškų naujienų Gerdos Jord komiksas „Gertrūda“. Linksma, nostalgiška, atpažįstama, puikios iliustracijos. Kita vertus, siužetas ne vienoje vietoje pasirodė silpnokas, kiek „medinis“.
• J.K. Rowling „Netikėta vakansija“ pasakoja vieno miestelio šeimų persipynusias istorijas. Jeigu ne angliškas humoras, tai būtų išties tamsi ir liūdna slegianti istorija. Užmojis stiprus ir palieka stiprų įspūdį, tačiau galiausiai visko atrodo kiek per daug, tekstas vietomis griozdiškas.
• Mokinausi vaikų auklėjimo paslapčių iš John Gray „Vaikai kilę iš dangaus“. Privertė susimąstyti ir tikrai galiu pasakyti, kad šią knygą verta atsiversti ne kartą ir ateityje. Visgi skaitant niekaip neapleido mintis, kad knyga galėjusi būti parašyta kompaktiškiau, mažiau kartojantis ir giriantis.
• Albert Ellis „Kad pyktis tavęs nevaldytų“ - savo pyktį pažinti svarbu, o ši knyga tikrai padės tai padaryti. Nors kaip ir John Gray, autorius per daug pasitiki savimi, vis tik pasako kai ką labai vertingo.
• Trejetas knygų: Jo Nesbo „Nemezidė“, „Gelbėtojas“ ir „Sniego senis“. 2015 metais esu skaitęs ir „Pentagramą“. Mažiau patiko „Sniego senis“ - pabaiga perdėm nerealistiška ir holivudiška. „Nemezidė“ ir „Pentagrama“ paliko vienodą įspūdį. „Gelbėtojas“ iš šių pasirodė stipriausia istorija. Šiaip ar taip, visos šios knygos įtraukė ir privertė pripažinti rašytojo talentą. Ko pritrūko?.. Nežinau, neapleido mintis, kad visos jos taip ir nepasako nieko naujo, iš dalies atkartoja tą patį modelį.
• Ta proga perskaičiau ir Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“ (taip, 2016 - ieji man buvo Jo Nesbo metai). Romantiškų polinkių turintis samdomas žudikas?.. Ko gero bandyta atrasti pasisekimą ir tarp romantinių istorijų, ir tarp trilerių gerbėjų. Na tai šiek tiek netikėta, smagu, kai rašytojai atsipalaiduoja ir leidžia savo vaizduotei pažaisti su idėjomis, paieškoti keistų derinių.
• Kurto Voneguto „Čempionų pusryčiai“, mano nuomone, žaidžia su vaizduotės dariniais dar smagiau. Ir ne tik su vaizduotės dariniais, bet ir su socialiniais reiškiniais, pvz., ties psichinio pakrikimo riba atsidūręs turtuolis ar vargšas rašytojas. Bėda, kad kartais rašytojas leidžia sau pernelyg daug, tai kreipia skaitytojo dėmesį į rašytojo asmenybę, o ne į pasakojimą.
• Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ puikiai atskleidžia sovietinio pasaulio „šakneles“ ir „žiedelius“, tačiau manau, kad neišnaudoja pasakojimo skirtingais asmenimis galimybių, o ir paties Mėlynbarzdžio norėjosi daugiau.
• Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Taisyklingumas“ toli gražu nenuvylė, paskatino skaityti ir daugiau jo kūrybos. Nors poezija kartais atrodo pernelyg proziška, svarbiausia matyt, kad ji sukelia norimą efektą, kažką panašaus į šokiravimą, bet tai nepigus šokiravimas, autorius kalba tiesiai, atvirai ir taip atkreipia į save dėmesį. Ir turi ką pasakyti.
• To paties Gintaro Bleizgio „Jautis“ - esė rinktinė ir ji man pasirodė stipresnė už eilėraščius. Regis, kad esė žanras šiam autoriui suteikia daugiau galimybių atskleisti savo stipriąsias puses - atvirumą, dvasingumą, savirefleksiją.
• Domėjausi krikščioniška maldos samprata Thomas Dubay „Maldos pradžiamokslyje“. Primena vadovėlį, tačiau vadovėlių irgi reikia, o ko Jūs tikitės? Autorius kalba su atsidavimu, pakankamai aiškiai ir paprastai. Turinys išsamus ir atsako į daug klausimų apie įvairias maldos formas.
• Peter Kreeft „Angelai (ir demonai)“ - klausimų ir atsakymų knyga apie tai, kas nurodyta pavadinime. Jeigu apie dvasias žinote tik iš filmų, tai galbūt Jums bus įdomu katalikiška versija. Skaityti patariu ir dėl autoriaus humoro, tad tai tikrai nepriminė, kaip ankstesniu atveju, vadovėlio.
• Na ir dar viena katalikiška knygelė: Thomas Dubay suintrigavo pristatydamas Valandų liturgiją, tad radęs knygyne Darios Sockey „Valandų liturgijos vadovą“, ėmiau ir perskaičiau jį. Parašyta vėlgi paprastai, lengva ranka, to pilnai užtenka, kad leistų susidaryti neblogą vaizdą apie šią maldos formą.
• Juozas Tumas - Vaižgantas  „Dėdės ir dėdienės“- gerąja prasme nustebinęs lietuviškos literatūros perliukas. Na taip, čia lyg ir meilės istorija, meilės trikampis ir pan. Nelaimingo lietuvių gyvenimo kronikos. Bet kaip zgrabnai (vikriai) papasakota!
• Patrick Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“ - šis rašytojas šių metų atradimas. Tikėjausi iš jo kažko nuobodesnio, tačiau šis kūrinys tikrai įdomus pagrindinio herojaus tapatybės paieškų aprašymas. Skaitomas lengvai, mėgavausi, tačiau kažkodėl peršasi mintis, kad buvo galima parašyti geriau. Kai kurios kūrinio vietos kelia abejonių.
• John Ajvide Lindqvist „Įsileisk mane“ - labai patiko, apskritai turbūt pirmoji istorija apie vampyrus, kurią nusprendžiau perskaityti. Šiuolaikiškas originalus pasakojimas. Vis tik manau, kad ji galėtų būti geresnė, jeigu nebūtų taip stipriai išsiplėtojusi (beje, tai storiausia mano skaityta knyga 2016 - aisiais), rašytojui vaizduotės tikrai netrūksta, bet kartais geriau pasverti, ką verta paaukoti dėl svarbesnių dalykų.
• Romualdo Granausko kūrybos rinktinė „Su peteliške ant lūpų“sukuria ganėtinai gerą jo kūrybos panoramą. Vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Skaičiau ir mėgavausi galėdamas geriau pažinti kai kuriuos dar neskaitytus jo tekstus.
• Kaip nuostabu buvo liesti Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ knygos viršelį, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tikrai ne pirmą sykį nustebina dėl originalaus knygos drabužio. Na ir turinys vertas šio prabangaus apvalkalo. Donaldą Kajoką norisi skaityti dėl garantuoto šypsnio gyvenimui. To lyg ir pakanka. Tačiau nepakako, kad patektų į mano metų dešimtuką. Gal pritrūko šiek tiek svorio, pernelyg lengvai skrajojanti pasirodė.

Liko apžvelgti dar 10 knygų...

Apžvelgiu 2016 metus (1)

Buvo nebuvo. Pradėsiu nuo labiausiai nepatikusių knygų ir pamažu kilsime aukštyn link tų, kurios paliko stipriausią įspūdį. Šiais metais pasiekiau rekordą: perskaičiau 40 knygų. Po tris-keturias per mėnesį.

• Saros Mannheimer „Veiksmas“ nuvylė labiausiai. Gaila, nes susidariau įspūdį, kad rašyti ji sugeba, tačiau romanas nevykęs, štai būtų parašiusi apysaką, to pakaktų, o dabar viskas ištempta iki begalybės.
• Apie Sandros Bernotaitės „Dioniso barzdą“ galiu pasakyti beveik tą patį: rašyti sugeba, bet skaitant susidarė įspūdis, kad autorė rašo sau, o ne skaitytojui. Apie ką ši knyga? Apie besiformuojantį seksualumą, draugystę ar tam tikras filosofines idėjas?.. Nei viena tema neatrodo išbaigta, tarsi pradėjusi megzti vieną kojinę, staiga ją įpusėjusi įmegztų antros ir trečios pradėtas dalis. Nei šis, nei tas.
• Visai kas kita Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių“: tragiškas viršelis, pati savyje susipainiojusi knygos pradžia, netenkinanti pabaiga. Tai, kad knyga apie klierikus ir apie religinius išgyvenimus mane intrigavo, tačiau susidariau įspūdį, kad ne Tomui Kavaliauskui pasakoti istorijas su tokiu giliu užmoju, panašu, kad prastas iš jo rašytojas ir tiek.
• Kartą pamaniau, gal praskaidrinsiu sau nuotaiką su Jono Avyžiaus „Bardo nuotykiais ir žygiais“. Nepavyko. Personažai labai šabloniški, iš serijos „Mes graži šeima, mes mylime vienas kitą ir gyvūnus“. Skaityti buvo tiesiog nuobodu, nė kiek nerūpėjo, kas istorijoje atsitiks vėliau.
• Prasčiausią įspūdį palikusių knygų penketuką užbaigsiu su Olego ir Dalios Lapinų „Santuokos alchemija“. Tai nevykęs bandymas dar sykį atkreipti į save dėmesį nieko svarbaus taip ir nepasakant. Knyga gal ir tinka lengvam paskaitinėjimui, tačiau aš tokiu atveju geriau rinkčiausi detektyvą, o ne psichologų pamąstymus apie santuoką.

Toliau knygos, iš kurių gavau tai, ko ir tikėjausi - paskaitinėti ir rasti kai ką įdomaus.

• Dar viena knyga vaikams - Annie M.G. Schmidt „Viplala“. Istorija apie mažytį žmogeliuką, kuris turi magiškų galių, bet nelabai gerai jas naudoja, žadina vaizduotę, čia daug veiksmo, ganėtinai linksma. Skaičiau ją ir vaikystėje, tad buvo smagu prisiminti.
• Renatos Šerelytės „Rebekos salos“ kiek keistoka knyga. Manau, kad ji pakankamai kūrybiška, tačiau sunku buvo suprasti, kokiam skaitytojui ji geriausiai tiktų - vaikui, paaugliui ar suaugusiam?.. Susidarė įspūdis, kad ji visiems tokia pusėtina. Šiaip ar taip skaityti buvo visai įdomu, manau, prarasti nėra ko.
• Marcelijaus Martinaičio „Kaip katinai uodega peles gaudo“ miela vieno žinomiausių Lietuvos kultūros veikėjų pasidalinimų savo meile kačių giminei. Įdomūs atsitikimai, pamintijimai. Pirmiausia - kačių mylėtojams, bet nors savęs tokiu ir nepavadinčiau, man tai netrukdė mėgautis tekstu.
• Eduardo Mieželaičio „Zuikį puikį“ pirkome ir skaitėme sūneliui, bet į sąrašą vis vien įtraukiu. Puikiai tinka mažiesiems. Lengvai skaitoma ir po to skamba mintyse.
• Jaroslavo Melniko psichologinių patarimų moterims knyga „Ramybė problemiškame pasaulyje“ iš pradžių kiek suerzino, nes viršelyje neįvardinta, kad knyga iš esmės moterims, bet pradėjus skaitinėti, atsipalaidavau: turinys pakankamai lengvai įveikiamas, nepretenduoja į nieką daugiau, nebando apsimesti išminties skrynia, kaip kai kurios kitos tokio pobūdžio knygos.

bus tęsinys...