J.-M. G. Le Clézio „Dykuma“

Noriu Jus paskatinti pasiryžti įveikti ,,Dykumą". Tai viena tų knygų, kuri dvelkia klasika, vadinasi parašyta ne 1980 metų (pirmojo leidimo metai), ne XX ar XXI amžiaus skaitytojui, o visiems. Klasika turėtų patempti mus už ausų: pakelti virš laikmečio realijų, nors tuo pačiu ir padėti pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Tačiau tai nėra tempimas per prievartą - timpteli mus, tačiau mes vis vien galime rinktis - nenori, nereikia. Pavyzdžiui, J.-P. Sartre ,,Šleikštulys" man kažkodėl taip ir nepadarė įspūdžio, nelabai atsimenu, kodėl, bet neskubu nurašyti knygos vien dėl to, kad man ji nepasirodė įdomi, ypač kai yra nemažai žmonių, kurie ją vertina. Verta susimąstyti, kas joje yra tokio, ką galėjo pamatyti kiti žmonės?.. Tai irgi praplečia mano asmeninio (riboto) matymo lauką.

Knyga įkvėpė parašyti straipsnį. Norėjosi išplėtoti mintis, kurios virė mano galvoje skaitant knygą. Tai geras ženklas - kai knyga skatina pamąstyti. Žinoma, tam reikia laiko - laiko, kurį teks atimti iš telefono, televizoriaus ar kompiuterio. Technologijos neskuba, tai mes skubame, nes nusileidžiame joms, priimame jų autoritarinę valdžią. O ,,Dykumos" tempas slenka it karavanas: svarbiausia yra išgyventi, nepasiduoti troškuliui, nuovargiui, o svarbiausia nevilčiai. Pirma romano dalis - ,,Laimė", ji apie buvimą namuose ir apie namų ieškojimą. Nors kiti mano, kad apie tai žino geriau už tave: kur turi gyventi, kaip gyventi... Tam tikra prasme šis romanas yra apie sugrįžimą namo, apie kelionę. Jei žiūrėtume į tai, kas norima joje pasakyti, tai ko gero, panašu į "Alchemiko" Asmeninę Legendą, tačiau visiškai skiriasi, kaip tai pasakoma.