Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.
Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).
Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.
Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą