K. Sabaliauskaitė "Silva Rerum"

Tai draminis 19 dalių serialas apie XVII a. viename Lietuvos kaime augusius ir Vilniuje apsigyvenusius jaunuolius: švento gyvenimo pasiryžusią siekti mergelę ir jos protingą, bet cinišką brolį dvynį. Kaip jų likimus pakreips aistras sužadinęs įtakingas sostinės underground'o veikėjas?..

Skaičiau šį romaną jau antrą kartą ir šįkart įspūdis netgi geresnis. Ko gero labiausiai žavi pasakojimo stilius("...Vilniuje vis dažniau kilmingi vyrai ieško nuotakų, su kuriomis būtų galima pasikalbėti ne tik apie valgį, kaspinėlius ir ūkiškus reikalus, bet ir apie subtilesnius gyvenimo dalykus (p. 106)") ir Bironto (arba J.K.B., kaip sau žymėjausi užrašuose) asmenybė, kuri visgi nušluoja visus Norvaišas į šalį (įdomu, ar rašytoja to ir tikėjosi iš šio personažo jį kurdama, juk vis tik knyga apie Norvaišų šeimą...).

Norisi pasakyti, kad istorija mane įtraukė ir jaučiau nemenką pagrindinių personažų gyvenimo bei lemiamų sprendimų naštą. Dėl šios priežasties ne visada norėjosi grįžti į knygos puslapius ir palikti jokiomis tragedijomis nekvepiančią savo kasdienybę. Tačiau šis emocinis krūvis, apie kurį kalbu, reiškia patogumo zonos ribas, kurias peržengti reiškia pasirinkti brandų kūrinį vietoje patogaus lengvo... O ir visas tragedijas tarsi užglostė sklandus, talentingas pasakojimas.

Tačiau man užkliuvo 3 skyrelis apie Jonelį Tarvydą. Kam reikėjo visą skyrių (tiesa, jis bene pats trumpiausias, trumpesnis už jį tik baigiamasis 19 skyrius) suteikti antraeiliam personažui, jeigu vėliau jis ir lieka toks - vienas iš antraeilių personažų, savaip įtakojusių Uršulės likimą, bet tik tiek?.. Mano nuomone, pilnai pakaktų jo istoriją papasakoti trumpai, kaip pavyzdžiui, Marijono Daugėlos, kuris irgi svarbus mums tik tuo, kad savaip pakreipė J. K. Bironto gyvenimą.

Marcelijus Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo"

Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.

Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).

Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.

Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.