2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"



Justinas Dižavičius:
Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.
Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).
Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Neringa Butnoriūtė:
Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą