 |
| 2012 metų viršelis |
Viena iš priežasčių priminti apie šią knygą yra ta, jog 2015 metais pasirodė naujas šio kūrinio leidimas su nauju viršeliu. Jame matome tik pirmą pavadinimo dalį „Kai reikės nebebūti“.
Čia keliu klausimą: kuris knygos viršelis įdomesnis, geresnis?
Pirmiausia krenta į akis bendras spalvinis kontrastas – 2012 metų leidimo viršelis tamsus su ryškiai išsiskiriančiomis raudonomis raidėmis ir žemiau - baltomis, 2015 metų – šviesus, ganėtinai pilkas. Šiuo požiūriu pirmojo leidimo spalvos man daro didesnį įspūdį: kontrastingos balta, raudona ir juoda tarsi savaime atspindi antrosios pavadinimo dalies priešingybes – gyvenimą ir mirtį.
 |
| 2015 metų viršelis |
Abu viršeliai pakankamai šykštūs iliustracijomis. Pirmajame matome kažkieno koją su batu ant grindų, antrajame – pagrindinius knygos veikėjus – R. Granauską su savo šunimi. Nei viena, nei kita iliustracija šiuo požiūriu manęs iki galo netenkina. Koja su batu beveik susilieja su tamsa, daug geriau matomos grindys viršutinėje dalyje. Vis tik čia man norėtųsi daugiau aiškumo, nes pati apysaka pasakojama paprastai, jautriai, dėmesingai, tad nelabai suprantu, kodėl viršelis turėtų būti skendintis šešėliuose ir ką galų gale simbolizuoja ta koja ant grindų. Šiuo požiūriu 2015 metų viršelio paprastumas man patinka labiau, bet vėlgi jaučiu, kad jis galėtų būti dar geresnis, pavyzdžiui vietoje nuotraukos norėčiau matyti kieno nors pieštus R. Granauską su šunimi – kaip juos įsivaizduoja dailininkas.
Paprastai Lietuvos rašytojų sąjungos knygų viršeliai mane džiugina kur kas labiau.
Čia galite peržiūrėti mano padarytą video įrašą apie R. Granausko „Kenotafą“.
Vis tik reikia pasakyti, kad šiuo atveju, svarbiausias ne viršelis, o pats knygos turinys – vyro ir šuns draugystė, puslapiuose jaučiamas rūpestis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą